Prieš dešimtmetį Vilkijoje, D. ir Z. Kalesinskų liaudies amatų mokykloje, nedidelis būrelis vaikų susirinko į pirmąją Vasaros dailės akademiją. Niekas nepagalvojo, kad tuomet parengta vaikų ir jaunimo meninio ugdymo programa taps laukiamu ir pamėgtu laisvalaikio užsiėmimu vasarą.
„Šių metų Vasaros dailės akademija vaikams ir jaunimui jubiliejinė – dešimtoji, o ši meninio ugdymo programa subrendo ir išskleidė sparnus.“ – pasidžiaugė Dailės akademijos idėjos autorius ir programos kuratorius Zigmas Kalesinskas.
Lankiusieji, šiandien jau suaugę žmonės, studijuoja aukštosiose mokyklose, o jų broliukai, sesutės tęsia tradiciją – kiekvieną vasarą, paskutinę liepos savaitę, ateina susipažinti su menu. Jie lipdo, audžia, kuria skulptūras, grafikos darbus, velia veltinį, dainuoja ir šoka. Visa tai – tik dalis programos. Dailės akademija kiekvienais metais vis kitokia, savita ir nesikartojanti. Vadovų būta ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.
Prieš šešerius metus valstietiškos tapybos ant baldų (vokiškai Bauernmalerei) mokė seselė vienuolė Myrta Štiokle (Myrta Stöckle) iš Vokietijos, o prieš tris metus su avių veislėmis, tradicinėmis vilnos apdirbimo technologijomis Anglijoje ir Lietuvoje supažindino anglė Džiunė Holl (June Hall). Tąkart ji ir dar trys viešnios iš Didžiosios Britanijos atgabeno verpimo ratelių, verpstukų, rankinių karštuvėlių ir dvylikos skirtingų avių veislių vilnos, kurią vaikai galėjo čiupinėti, karšti ir mokytis verpti.
Didžiausią nuostabą sukėlė Dž. Hollės preciziškai parengta edukacinė mezgimo programa. Vaikai, o ypač suaugusieji nustebo, kai mokytoja nusmailino sutrumpintus medinius šluotų kotus ir pradėjo mokyti mezgimo. Tą vasarą vaikai savo rankomis numegztais krepšiais, šalikais apdovanojo mamytes, o minkštais paklotais – savo katytes ir šuniukus.
Ankščiau buvo įprasta Vasaros dailės akademiją rengti rugpjūčio pabaigoje, o atsisveikinant su vasara kreida išpiešti grindinį prieš Amatų mokyklą, užrašant žodžius „Sudie vasara!“ Ilgainiui ši tradicija išaugino į naują reiškinį – Vaikų piešinių ant grindinio šventę, kuri vyko birželį, ir jau antrą kartą Vilkiją teisėtai paversdama Vaikų sostine.
„Prieš Kalėdas lankydamas vaikų namus pastebėjau, kad dosnieji Kalėdų Seneliai nepagaili dėmesio vaikams ir juos gausiai apdovanoja, tačiau vasarą, kai visi atostogauja, vaikai, neturintys globėjų, pasilieka ir nuobodžiauja. Todėl nusprendžiau vieną Vasaros dailės akademijos savaitę padovanoti Kauno rajono Pagynės vaikų globos namų auklėtiniams. Projektą aptarėme su Lietuvoje žinomomis dailininkėmis: grafike Vita Voveriene, tekstilininke Lina Jonike, tautodailininke Asta Vandyte, – ir parengėme programą“, – kalbėjo Z. Kalesinskas.
Pirmoji diena Pagynės vaikų globos namuose prasidėjo susipažinimu. Susirinko nuo ketverių iki šešiolikos metų amžiaus vaikai. Jie pasakojo apie save ir šią vasarą patirtus įspūdžius. Visi džiaugėsi turiningomis atostogomis Šventojoje prie jūros. Jie žaidė lietuvių liaudies žaidimus ir smagiai pasimankštinę bei spinduliuodami energija sėdo velti veltinio, kurti įvairiausius papuošalus.
Mažieji kartu su dizaino būrelio vadove Sigita Podeckiene tekšenosi šiltame vandenyje, su muilu vėlė rutuliukus karoliams. Didieji – su Z. Kalesinsku ir A. Vandyte adatomis iš įvairiaspalvės vilnos vėlė delfinus, žirafas, kačiukus ir kitokias gyvūnėlių figūrėles. Nors ir teko pajusti adatos dūrį į pirštelį, tačiau mažieji menininkai džiaugėsi pačių sukurtais aksesuarais, svajojo kaip šiuos šiltus meno kūrinėlius išsiuvinės karoliukais, prisiūs žiogelius, padovanos draugams ar savo brangiems žmonėms.
Kitą dieną žymi grafikė, vadovėlio „Vyturėlis“ iliustratorė V. Voverienė kartu su vaikais raižė kartoną, spaudė grafikos darbus.
Dailininkė vaikus supažindino su grafikos technika, papasakojo knygos atsiradimo ir iliustracijos gimimo technologijas, parodė pavyzdžių. Vaikai įdėmiai klausė pasakojimo ir nekantriai laukė kūrybos. Padalinus kartono lakštus, entuziastingai ėmėsi piešti ir raižyti. Atidumo ir kruopštumo reikalaujanti technika užbūrė vaikus. Po valandos, kitos, vienas po kito ant stalų gulė kartono raižiniai su augaliniais ir geometriniais ornamentais, fantastiniais vaizdais, vaikų filosofinėmis fantazijomis. Tai buvo grafikos mistinio proceso pradžia.
V. Voverienė, tepdama spaustuvinius dažus ant grafikos darbo klišės, visiems paaiškino, kad neįmanoma nuspėti kaip atrodys darbas po atspaudimo. Tai pati paslaptingiausia ir įspūdingiausia proceso dalis. Kai vaikai nuo savo darbų pradėjo nuimti atspaudus. Pliupte prapliupo gausybė nuostabos šūksnių, netrūko aikčiojimų ir susižavėjimo. Sužinoję, kad galima atspausti dar ne vieną atspaudą, vaikai juos ėmė dedikuoti globėjams, močiutėms ir draugams.
Dailininkė neslėpė susižavėjimo mažyte, baltaplauke, strazdanota mergaite. Mažoji grafikė susikaupusi atidžiai raižė ant kartono nupieštas gėles, namą ir mistinius debesis.
„Ji dėlioja rankytes taip tiksliai ir peiliuku raižo nepadarydama nei vieno nereikalingo judesio! Toks įspūdis, kad ji tai jau dariusi ne kartą ir puikiai išmano grafikos ypatumus. Dievas žino, gal aš kažkada buvau jos mokine?“ – pajuokavo V. Voverienė.
Mokytoja Sigita pabrėžė, kad šiai smulkutei mergaitei Laurutei tik ketveri, o į Pagynę atvyko su dviem vyresniais broliukais prieš dvi savaites.
Per vieną pusdienį vaikai galėjo susipažinti ne tik su grafikos spausdinimo technika, bet ir suvokti kaip atsiranda knygos, žurnalai. V. Voverienė, pagauta vaikų kūrybingumo ir nuoširdaus darbo, pažadėjo prasidėjus mokslo metams pas juos atvykti dar ne kartą ir parodyti daugiau grafikos technikų.
Sukurtus darbus planuojama eksponuoti ne tik vaikų globos namuose, o šis meno gūsis į Pagynės vaikų globos namus – ne paskutinis. Kai prasidės mokslo metai, vaikai turės galimybę kartu su L. Jonike – viena moderniausių šių dienų Lietuvos tekstilininkių, eksperimentuoti dažais ant šilko. Ji pasiryžo atskleisti piešimo ant natūralaus šilko paslaptis. Ši egzotiška tekstilės technika vaikus supažindins su rytų kultūra.
Kai į Pagynę susirinks visi vaikai, numatyta imtis skulptūros iš popieriaus ir sukurti kalėdinę prakartėlę. Todėl šįsyk nesakome „Sudie, Vasaros dailės akademija!“, o sakome – „Iki susitikimo!”
Danutė Marija Selmistraitienė
Vilkijos gimnazijos dailės mokytoja
Autorės nuotraukose:
Vasaros dailės akademijos akimirkos
