Rasa Juknevičienė: „Išmokime džiaugtis gyvenimu ir laisve“

 

Interviu su Kovo 11-osios Akto signatare, buvusia vaikų gydytoja, šiandien – Seimo nare ir krašto apsaugos ministre Rasa Juknevičiene

 

 

Peržvelgus savo gyvenimą atrodo, kad nieko stipresnio ir nebuvo, kaip Sąjūdžio ir Atgimimo pradžia Pasvalyje. Tai buvo toks nepakartojamas jausmas ir vidinis lūžis, tokia permaina ir džiaugsmas, tarsi kažkas visoje mano esybėje būtų naujai išsprogę, iškilę. Mus visus vedė nenusakoma vidinė jėga, atrodė, kad iki tol mes tik plūduriavome be krypties ir tikslo. Ir staiga atsivėrė, rodės, beribė erdvė ir laisvė. Buvo toks gilus tikėjimas ir nuoširdumas, kad nieko panašaus vėliau ir neteko patirti.

 

Dabar dažnai manęs klausia tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kodėl aš būdama gydytoja atėjau į politiką. Visiems pasakoju savo Pasvalio istoriją. Kaip dirbau vaikų gydytoja ir iki mūsų miesto atsirito didžiulė Sąjūdžio banga, kuri mane paprasčiausiai pagavo ir nusinešė. Tą bangos, pakilimo jausmo prisiminimą tebenešioju iki dabar. Tada nebuvo žodžio „politika“. Buvo labai nuoširdus noras ir tvirtas įsitikinimas, kad Lietuva bus laisva, ji turi būti nepriklausoma. Štai tas tikėjimas jau vėliau atvedė į politiką. O iš pradžių man atrodė, kad beveik visas kraštas, daugybė žmonių, mano artimųjų, draugų, bendradarbių gyveno Sąjūdžio minčių apimti. Mes turėjome labai daug vilčių ir džiaugsmo, tai labai padėjo. Tuo metu reikėjo daug įvairių darbų padaryti: pasiruošti rinkimams į TSRS Aukščiausiąją tarybą, mes rėmėm tuometinius deputatus, kurie ruošėsi vykti į Maskvą, vėliau – į Lietuvos AT. Niekas nežinojo jokios politikos abėcėlės, darėm tai, kas intuityviai atrodė teisinga ir reikalinga. Ir laimėjom. 1990 m. rinkimai į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą buvo labai įspūdingi – buvau viena moteris tarp kandidatų šešių vyrų. Kai manęs dabar klausia, ar sunku moteriai Lietuvoje tapti politike, užimti atsakingas pareigas, aš prisimenu tuos Sąjūdžio laikus ir savo kandidatavimą. Lietuvoje nėra nusiteikimo prieš moterį politikoje, nes jau prieš 20 metų Pasvalio krašte žmonės balsavo už mane, sakydami „už tą moterį“... Net ir po sovietmečio lietuviams tai atrodė normalu.

 

Kalbant apie prisiminimus, jų yra tiek daug ir tokių įvairių, kad užtektų atskiram pasakojimui. Labai aiškiai vis dar prisimenu pirmąjį savo susitikimą su rinkėjais Krikliniuose žiemą, kai atėjau į kolūkiečių visuotinį susirinkimą. Ten kilo triukšmas, nepasitenkinimas dėl į susitikimą atėjusių kelių jau iš kolūkio išstojusių naujų ūkininkų, kurie jau buvo pasinaudoję dar LTSR suteikta galimybe savarankiškai dirbti žemę. Prieš 20 metų jie atrodė tiems žmonėms kaip raupsuotieji ir buvo išvyti iš salės. Toks buvo mano pirmasis krikštas. O dabar ūkininkauja visi, kas nori, atrodo, kitaip ir būti negali.

 

Labai gerai pamenu laiką iki Kovo 11-osios ir po jos. Po rinkimų teko labai dažnai kaip naujai išrinktai parlamentarei važinėti į Vilnių ir dalyvauti bendruose posėdžiuose, kur buvo rengiami įvairūs pirmųjų AT posedžių dokumentai. Žinoma, kad tada aš tik įdėmiai klausiausi, apie ką kalbama, pritardavau ir mokiausi tam tikrų dalykų. Nebuvo lengva, bet apie tai negalvojau. Būdavo, jau penktą valandą išvažiuodavau autobusu iš Pasvalio, nes aštuntą Vilniuje prasidėdavo posėdžiai. O vakare vos grįžus namo Angonita Rupšytė paskambinusi pasakydavo, kad rytoj vėl ryte posėdis. Man nė minties nekildavo, kad galėčiau sau leisti nedalyvauti nors vienam posėdyje. Taip važinėjau kelias savaites, nes niekas negalvojo, kad išrinktiems deputatams reikia Vilniuje kažkur gyventi. Tada Sąjūdžio deputatai rinkdavosi III AT rūmuose, tokiam pusrūsyje, beje, dabar ten įrengtas Maldos kambarys. Pamenu vieną kartą mums pasakė, kad galime nueiti į pagrindinius rūmus papietauti. Ką gi, įeinu į tuos rūmus, tuo metu ten pašalinių žmonių net nebūdavo, ir matau, kaip ant išblizgintų marmuro grindų atsispindi ant mano batų prilipęs molis... Juk Pasvalio autobusų stoty pavasariop būna toks specifinis, glitus molis...

 

Pati Kovo 11-oji man buvo labai įsimintina, sėdėjau, rodos, antroj ar trečioj eilėj, šalia Birutės Valionytės ir amžinatilsį Petro Poškaus, o visą priekį buvo užgulusi gausybė užsienio žurnalistų. Pirmą kartą tiek daug jų mačiau su pačia įvairiausia aparatūra... Jie buvo pasirengę visam pasauliui pranešti ir transliuoti šį posėdį. Iš pradžių balsavome už įvairius dokumentus, kol atėjo eilė ir pačiai Kovo 11-osios deklaracijai. Vėliau, kai išėjome iš AT rūmų, mus pasitiko didžiulė minia, skanduojanti „ačiū“. Tada Vilniuje mačiau labai daug laimingų žmonių, bet kai po kelių dienų grįžau į Pasvalį, į susitikimą kultūros namuose susirinko daug nelaimingų žmonių, nes, pasirodo, deputatai išrinko ne tą AT pirmininką... Vėliau dėl to rajonuose vyko labai daug komunistų keliamų nepasitenkinimo vajų.

 

 

Manau, kad dabar žmonių, sakančių, kad prie ruso buvo geriau, mažėja, bet jų dar yra. Juk dabar lyginti yra sudėtinga, nes net Rusijoje nebėra taip, kaip buvo. Žinoma, kai žmonės važiuoja į Airiją ar Angliją ir stebisi, koks ten gyvenimas, jie negalvoja, kad ir Lietuvoje būtų taip, jei nebūtume buvę okupuoti. Kai kam gal net atrodo, kad mūsų valstybės nepriklausomybė yra kalta, kad negyvename kaip airiai ar anglai. Bet jei mūsų žmonės nuvažiuotų į kokį nuošalų Baltarusijos regioną, jei pamatytų Sibiro, kur man teko būti, kaimo žmonių gyvenimą, apsilankytų Moldovoje ar Gruzijoje, tai jie tikrai suprastų, kad mes per savo laisvės dvidešimtmetį pasiekėme labai daug. Svarbu suvokti, kad tokios Sovietų Sąjungos, kokia ji buvo, niekur nebėra, o būtent santvarka žmones nuvedė į baisų skurdą ir atsilikimą.

 

Kalbėti apie išsipildžiusius ar neišsipildžiusius lūkesčius – labai reliatyvu. Nelygu su kuo lyginame: žvelgiant iš tūkstantmečio perspektyvos, tai per dvidešimt metų mes pasiekėme labai daug. Visos trys Baltijos šalys išsilaisvinusios iš sovietų gavo pagrindinius savo ateities ekonominės plėtros ir saugumo įrankius – ES ir NATO. Tai labai svarbu ir reikia tai toliau plėtoti. Tačiau teisingumo, sąžiningumo atžvilgiu, aš tikrai tikėjausi, kad laisvoje Lietuvoje bus žymiai geriau. Aš neįsivaizdavau, kad po sovietmečio mes būsime taip giliai sugadinti. Šiuo požiūriu neskirstau žmonių į politikus ar ne. Paprasčiausiai, visi esame persmelkti didesnio ar mažesnio nesąžiningumo, melo, baimės dvasios. Nesitikėjau, kad sovietinė ideologija bus taip paveikusi ir pakeitusi mūsų visą moralinių vertybių sandarą. Šiandien esame ir tie, kurie duodame kyšius, ir tie, kurie juos ima. Meluoti mokame visi, ypatingai tai ryškiai matosi politikoje ir žiniasklaidoje. Per mažai garbės supratimo, principų laikymosi. Akivaizdu, kad sovietinis ateizmas paliko savo pėdsakus žmonių sąmonėje. Nebėra tikėjimo žmogaus dievišku pašaukimu, pažeista šeimos institucija, todėl taip sunku atrasti kilnumą, sąžiningumą, pasitikėjimą. Dabar suprantu, kad sovietinės okupacijos pasekmės yra daug gilesnės, negu daugelis iš mūsų anksčiau galvojome. Materialiniai trūkumai dabar tikrai ne tokie svarbūs, kaip iš esmės labai smarkiai sugriautas žmogaus vidinis pasaulis. Apgaulė, žiaurūs nusikaltimai, žmogžudystės ir kiti baisumai yra būdinga visai tai geopolitinei erdvei, kur buvo kuriamas komunizmas ir paniekintas žmoniškumas. Šitame negatyve aš neišskirčiau Lietuvos kaip vienintelės. Tokie reiškiniai būdingi visam posovietiniam pasauliui. Gal tik vieną lietuvišką bruožą čia galėčiau paminėti – tai polinkį verkšlenti, niurnėti, kad yra blogai. Esame labai liūdni. Mums trūksta pasitikėjimo ir optimistinio požiūrio, kad reikia dirbti, siekti dar daugiau ir mokėti pasidžiaugti tuo, ką turi. Jeigu mums pasisektų tai išsiugdyti, būtų labai gerai. Tikiu, kad, jei mūsų jaunoji karta ateis su nauju ryžtu veikti taip, kaip buvo Sąjūdžio laikais, Lietuvoje tikrai bus gera gyventi. Labai gaila, bet nemokame džiaugtis paprastais kasdieniniais vienintelio gyvenimo čia dalykais: kad šviečia saulė, kad sninga, kad esame sveiki, kad auga vaikai, kad mūsų krašte nėra stichinių nelaimių ir panašiai.

 

 

1996 m. pasirinkusi dirbti Seimo NSG komitete, pati sau labai aiškiai pasakiau, kad Lietuva nebus saugi be NATO narystės. Šalies saugumas yra kaip pamatai namo statybai. Kai esi padėjęs tvirtus pamatus, gali toliau statyti sienas ir rūpintis vidaus dalykais. Ir tai tapo mano parlamentinės veiklos labai svarbia dalimi. Šiandien jaučiuosi, kad padariau, ką galėjau padaryti šioje srityje. Man atrodo, gana nuoseklu, kad esu krašto apsaugos ministrė, nes saugumo klausimai man jau seniai buvo labai svarbūs. Kita vertus, man atrodo, kad kriziniu laiku darbas šioje srityje ne toks sudėtingas kaip ten, kur yra daug neišspręstų ir ilgą laiką nespręstų problemų: sveikatos ir švietimo srityje, visuomenės socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos baruose. Iš tikrųjų labai sunku dirbti ten, kur ankstesnės vyriausybės padarė daug klaidų arba nedarė jokių reformų, viską palikdamos savieigai. Akivaizdu, kad dabar, sutapus ekonominei krizei ir būtinų permainų laikui, sunku dirbti ir Vyriausybei, sunku tas naujas idėjas priimti ir visuomenei. Tačiau yra daug ryžto ir supratimo, kad tai mūsų atsakomybė už ateitį.

 

Kalbant apie Lietuvos nepriklausomybės ir kariuomenės sąsajas, esu tos nuomonė, kad tai tiesioginis ryšys. Nuo pat pirmųjų Kovo 11-osios deklaracijos įsigaliojimo dienų buvo pradėta galvoti apie šalies gynybinius pajėgumus, kurie turėjo saugoti užgimusią Lietuvos laisvę. Todėl buvo organizuoti pirmieji savanorių padaliniai, iš kurių vėliau atsirado ir Lietuvos kariuomenė. Labai daug žmonių dirbančių krašto apsaugos sistemoje yra tiesiogiai susiję su Lietuvos nepriklausomybės raida, o jų gyvenimo istorijos atspindi mūsų valstybės istoriją. Netgi iš Rusijos sugrįžę lietuviai karininkai, manau, svarbiausią savo gyvenimo apsisprendimą – grįžti į Lietuvą – sieja su mūsų krašto nepriklausomybe. Krašto apsaugos sistemos atsiradimas yra tiesiogiai susijęs su Lietuvos valstybės atsikūrimu. Be Kovo 11-osios nebūtų ir Lietuvos kariuomenės. Pavyzdžiui, dabartinis Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr. Arvydas Pocius buvo tas savanoris, kuris prieš 20 metų atėjo dirbti į AT apsaugos būrį palikęs savo ankstesnį darbą ir buvo vienas iš kariuomenės kūrėjų.

 

 

Visko yra mūsų visuomenėje: ir didelio patriotizmo, ir nepatriotizmo. Manau, kad per šį istoriškai trumpą laikotarpį tokia būsena yra natūrali. Lietuvos tauta išgyveno labai smarkų psichologinį sukrėtimą per sovietų okupaciją. Sovietų režimas „laužė“ žmonių sąmonę, trynė istorinę atmintį ir tradicijas. Per tą laikotarpį buvo persekiojama bet kokia kitokia mintis. Visa KGB ir KP sistema rėmėsi melo ideologija, kuri išaugino naują kartą jau įtikėjusią kai kuriais netikrais dalykais. Nenuostabu, kad nemažai daliai žmonių yra tiesiog sunku pradėti galvoti kitaip, suprasti naują požiūrį. Todėl nenorėčiau nieko nei smerkti, nei barti, bet noriu pasidžiaugti tuo puikiu jaunimu, kuris jau spėjo užaugti per mūsų nepriklausomybės dvidešimtmetį. Žinoma, kad dar daug yra savo tėvynės nevertinimo ir negerbimo, bet yra ir patriotiškai nusiteikusių jaunų žmonių, kurie jau kitaip vertina savo šalį. Be to, manau, kad pagrindinis patriotizmo ugdymas, kaip ir bet koks kitoks auklėjimas, prasideda šeimoje nuo pačių paprasčiausių dalykų: tėvų pavyzdžio. Nereikia skambių žodžių, pradėkime nuo kasdieninių detalių. Jei nemėtau šiukšlių per langą, susitvarkau savo aplinką, nebūnu girtas savo vaikų akivaizdoje, gerbiu savo artimuosius, nekeikiu viso pasaulio - tai jau ir yra patriotiško nusiteikimo pradžia.

Dauguma emigrantų iš Lietuvos į užsienį važiuoja ieškoti geresnio uždarbio, bet taip elgiasi ir lenkai, ir latviai, ir kitų šalių žmonės. Grįžimą atgal sąlygoja ekonominių sąlygų gerėjimas, tačiau tam reikia sudaryti prielaidas. Kartais žmonės galvoja, kad dabartinė Vyriausybė turi atlikti kažkokį stebuklingą veiksmą ir visi grįš į Lietuvą. Deja, Lietuvoje jau 10 metų nieko nebuvo daroma, kad mūsų šalies ekonomika iš esmės stotųsi ant tvirtų pagrindų. Tai ir sąlygojo, kad šiuo metu iš Lietuvos emigrantų skaičius yra gana didelis. Pagrindų pagrindas ekonomikai gerėti Lietuvoje yra energetika. Jei Vyriausybei pasiseks sutvarkyti nuo politinių užgaidų nepriklausomą šalies energetinio aprūpinimo sistemą, tai bus sukurtos sąlygos rinkos ekonomikos plėtrai ir užsienio investicijų pritraukimui. Viso to pasekmėje kurtųsi darbo vietos ir sudarytų galimybę lietuviams dirbti ir užsidirbti savo krašte.

 

Dabar beveik visas mano gyvenimas yra darbas. Jei pavyksta išsaugoti savaitgalius, juos leidžiu savo gimtajame Tiltagalių kaime netoli Panevėžio močiutės sodyboje, kur manęs laukia balta maža katytė... Ji man padeda į gyvenimą pažiūrėti džiaugsmingomis vaiko akimis, žaidžiant su ja paprasčiausiai atsipalaiduoti. Visiems Pasvalio žmonėms noriu palinkėti mokytis džiaugtis, nes kiekvieno jūsų gyvenimas yra unikalus ir vertas jūsų džiaugsmo. Tegul kitas Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetis būna džiaugsmingas.

 

 

Nuotrauka Alfredo Pliadžio 

 

Šaltinis: Pasvalio rajono laikraštis „Darbas“