Pastaruoju metu girdima daug įvairių pasiūlymų kaip reikėtų papildyti biudžetą. Vienas jų – kuo skubiau privatizuoti valstybės valdomas įmones ir taip sumažinti biudžeto deficitą.
Mano supratimu, valstybės valdomų įmonių pardavimas dabar nėra tinkamas sprendimas dėl šių priežasčių.
Pirma, valstybės valdomų įmonių akcijos yra valstybės finansinis turtas, kurį pardavus valstybė gautų pinigines lėšas ir teoriškai galėtų finansuoti savo socialinius įsipareigojimus. Tačiau pagal Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo metodologijas akcijų pardavimas nėra laikomas valstybės pajamomis, o tik valstybės finansinio turto pasikeitimu, t. y. vietoje turimų akcijų, valstybė įgyja pinigines lėšas. Taigi tokio sandorio rezultatas biudžeto deficito nesumažina ir nepadeda pasiekti tikslo.
Kodėl šie apskaitiniai dalykai yra svarbūs? Investuotojai, kurie skolina Lietuvos valstybei pinigus, analizuoja pateikiamus oficialius valdžios sektoriaus biudžeto deficito rodiklius, o kaip jau minėta, valstybės finansinio turto pardavimas nesumažins valstybės biudžeto deficito.
Kitas, dar svarbesnis argumentas yra tas, kad investuotojai analizuoja, ar valstybė yra pajėgi grąžinti jai paskolintas lėšas. Kuo daugiau turto, įskaitant finansinio, turi valstybė, tuo saugesni jaučiasi investuotojai. Taigi jei būtų priimtas sprendimas parduoti valstybės turtą, investuotojai šalį imtų vertinti kaip rizikingesnę ir todėl reikalautų didesnės grąžos, o tai reiškia, kad skolos aptarnavimo kaštai augtų.
Antra, turto pardavimas yra vienkartinis sandoris, t. y. parduodama valstybės įmones, valstybė taip pat praranda galimybę gauti iš jų nuolatines pajamas ateityje – dividendus. Prisiminkime, kad tai gali būti didelės pajamos – kitais metais iš valstybės valdomų įmonių į valstybės biudžetą planuojama gauti 540 milijonų litų dividendų.
Trečia, akcijų pardavimas yra gana ilgas procesas. Privačios kompanijos pardavinėjamos 5-10 mėnesių, savo ruožtu valstybės valdomų įmonių pardavimas užtrunka kur kas ilgiau. Tokiems sandoriams įvykdyti reikalingos papildomos procedūros ir sprendimai.
Taigi net ir nusprendus parduoti dalį valstybės valdomų įmonių akcijų, veikiausiai jų nebūtų spėta parduoti 2012 metais, todėl šių metų pajamų jos nepadidintų.
Biržose listinguojamų įmonių akcijų pardavimas taip pat nebūtų greitas, nes valstybės valdomų įmonių akcijos yra nelikvidžios. Pirmiausia dėl to, kad valstybės valdomų įmonių akcijomis prekiauja privatūs asmenys, kurie nepajėgūs nupirkti didelių akcijų paketų. Instituciniai investuotojai neperka valstybės valdomų įmonių akcijų, kadangi jų valdymas yra nesutvarkytas. Be to, labai sunku nustatyti valstybės įmonės vertę, sudėtinga prognozuoti įmonės ateities pinigų srautus, nes tokios įmonės užsiima net tik komercine veikla, bet ir yra įpareigotos vykdyti nekomercines veiklas, kurios įmonėms yra nuostolingos.
Ketvirta, Lietuvos valstybės valdomos įmonės neparuoštos pardavimui, todėl nebus galima rasti pirkėjų, kurie mokėtų už įmones tinkamą kainą. Valstybės valdomos įmonės šiuo metu yra įpareigotos teikti nekomercines paslaugas, kurios mažina įmonių vertę. Kol šios paslaugos nebus finansuojamos skaidriai, investuotojai į valstybės valdomas įmones žiūrės nepatikliai.
Valstybės valdomų įmonių valdymas nėra tinkamai sutvarkytas, todėl investuotojai norės būti tikri, kad jie galės priimti visus sprendimus, tam, kad galėtų pakeisti valdymą. Jie sieks įgyti kontrolinį akcijų paketą. Valstybė šiuo metu nepasirengusi privatizuoti didžiausią vertę turinčių strateginių įmonių kontrolinius akcijų paketus.
Penkta, dauguma valstybės valdomų įmonių veikia reguliuojamuose sektoriuose, taigi ne konkurencinėje rinkoje. Tokių įmonių privatizavimas galimas tik tuomet, kai veikia stiprus rinkos reguliuotojas. Todėl pirmiausia turėtų pradėti veikti Infrastruktūrų reguliuotojas, kurio įstatymo Seimas vis dar nepriėmė, o visuomenė galėtų įsitikinti jo veiksmingumu.
Ką gi daryti su valstybės turtu?
Biudžete 2012 metais jau suplanuota 540 milijonų litų pajamų iš valstybės valdomų įmonių. Tai – labai didelis indėlis. Vykstanti valstybės valdomų įmonių reforma leido pasiekti, kad lyginant su 2010 metais įmonės sumokės į biudžetą veik 12 kartų daugiau dividendų. Tai didelė suma, tačiau esant Vyriausybės ir Seimo sutarimui, būtų įmanoma ją padidinti dar 100 – 150 milijonų litų, nepakenkiant įmonių gebėjimams veikti ir investuoti į svarbius projektus.
