Tokia preambule pradėjome raštą „Dėl licencijavimo pagrindų patvirtinimo“, siūlančio naują tvarką, pagal kurią verslui nebereikės laukti licencijų išdavimo – leidimą veiklai verslo atstovai gaus kitą dieną po to, kai pateiks reikalingus dokumentus.
Tik neperskaitykite šios citatos paraidžiui – tai vis dėlto išminčiaus tekstas. Tikrai nemanau, kad Lao Dzė siūlė atsisakyti visų draudimų ar įstatymų. Tokia preambule nemėginu teigti, kad valstybė yra nereikalinga, kad nereguliuojama rinka yra gėris. Pats visada pasisakau už stiprią valstybę. Bet stiprios valstybės bruožas nėra bandyti sureguliuoti viską, veikiau atvirkščiai. Stipri valstybė turi atskirti, kur jos įsikišimas yra būtinas, ir tai daryti ryžtingai ir suprasdama savo vaidmenį – akivaizdus pavyzdys yra monopolijų reguliavimas. Tačiau stipriai valstybei taip pat svarbu suprasti, kur jos dalyvavimas nebūtinas, ir iš tų sričių pasitraukti. Nes susižavėjimas reguliavimais ir draudimais, tikėjimas, kad visą gyvenimą galima sudėti į tesės aktus, ima kurti pažeidėjus, kitaip tariant, vagis ir plėšikus.
Prieš pradėdamas dirbti Ūkio ministerijoje tikėjau, kad verslo atstovai yra didžiausi konkurencijos rėmėjai. Tačiau darbo ministerijoje patirtis man parodė daug neįprastų dalykų. Pasirodo, kad verslininkai remia konkurenciją tik tam tikru savo gyvavimo etapu. Kai jie siekia įeiti į rinką, visos rinkoje esančios kliūtys jiems atrodo nesąžiningos. Tai, kad jie turi mažai, o senbuviai daug patirties, verslą pradedantiems asmenims neatrodo joks privalumas. Juk nauja jauna kompanija turi veržlumo ir noro mokytis, o to trūksta prie ramaus gyvenimo pripratusioms įsitvirtinusioms kompanijoms. Pradedantieji verslininkai nori pervilioti klientus, tad yra agresyvūs, lankstūs, inovatyvūs, atitinkantys klientų poreikius. Tai dažnai patinka ir klientams.
Tačiau tas konkurencijos entuziazmo laikas praeina. Jauna kompanija, jei išsilaiko, įsitvirtina, nauja rinka subręsta. Tada verslininkų mąstymas apie reguliavimą gerokai pasikeičia. Jie pradeda kalbėti apie kokybės standartus, būtinybę rūpintis klientu ir panašiai. O apibendrinant tą pasikeitusią nuomonę – konkurencija jiems tiesiog pradeda atrodyti ne tokia jau gera mintis. Juk štai yra įsitvirtinusios, gerą vardą užsitarnavusios kompanijos, kurios nesivaiko kiekvieno užsakymo ir laiko kainas, atitinkančias kokybę, per ilgą laiką jos yra išsiaiškinusios daugybę valstybės reguliavimų, o tai joms daug kainavo, tad kainas klientui teko gerokai kilstelėti. Senbuvių nuomone, naujokai klientus tiesiog blaško, pateikdami mažos kainos pasiūlymus, neaiškios kokybės paslaugas, greičiausiai nesilaiko išankstinių darbo grafikų, dirba viršvalandžius, neturi socialinės atsakomybės ir kitų standartų ir t. t. Kitaip sakant, trukdo dirbti.
Kad nepasirodytų tuščia kalba, galiu pacituoti ne vieną pokalbį su įvairių verslų atstovais. Pavyzdžiui, su kirpėjų atstovais, kurie klausia, kada bus įvestas valstybinis kirpėjų kokybės reguliavimas. Juk klientas nesupranta, kaip pasirinkti profesionalų kirpėją! Kadangi nėra valstybinio kirpėjų sertifikato, klientas negali atskirti gero nuo blogo. Pasak jų, rinkoje daug kirpėjų, kurie nemoka kirpti.
Arba nekilnojamojo turto brokeriai. Juk čia labai rimtas verslas – klientas rizikuoja didelėmis lėšomis! Be abejonės, reikia užtikrinti valstybinį reguliavimą, tikrinti jų kvalifikaciją ir juos sertifikuoti. Net nelabai aišku, kaip be tokios valstybinės apsaugos mūsų šalies gyventojai kentėjo iki šiol!
Tokių pavyzdžių girdžiu nuolat.
Per beveik ketverių metų darbą bandydamas supaprastinti valstybės reguliavimą verslui, padaryti jį protingesnį, apibendrindamas galiu teigti, kad tai labai sunkus uždavinys. Valstybinis reguliavimas jau savo prigimtimi yra sunkus ir sudėtingas. Aišku, ir pats reguliavimo uždavinys yra labai komplikuotas. Juk problemos apibrėžimas nuolat keičiasi, jis turi prisitaikyti prie įmonių, klientų ir kontroliuojančių institucijų kompetencijos, o juk skirtingos visuomenės grupės turi skirtingus tikslus, tad reguliavimu turi būti sudarytas kompromisas tarp visų jų interesų. Sukūrus reguliavimą, jį sunku pakeisti, o ypač palengvinti, nes susiformuoja visa klasė interesų – ministerijos, kontroliuojančios institucijos, prisitaikiusios verslo įmonės, – kurioms šis reguliavimas, kad ir koks nelogiškas ar sunkus, jau pasidarė naudingas. Įsitvirtinusias kompanijas jis apsaugo nuo konkurencijos, o institucijoms suteikia gyvavimo prasmę. O dar pagalvokime apie labai svarbią įmonių grupę, kurios tiesiog gyvena iš sudėtingo reguliavimo: teisininkai, apskaitininkai, priešgaisrinių reikalavimų ir darbo saugos mokytojai... Todėl manau, kad išskyrus retas išimtis, kurias reikia labai atidžiai išnagrinėti, valstybinis reguliavimas (licencijavimas, leidimai ir t. t.) yra blogis. Leiskite pakartoti – blogis.
Turime pripažinti, kad XXI amžiuje valstybės vaidmuo bus ribotas. Ji turės išteklių rūpintis tik svarbiausiomis sritimis, o daugumą dalykų turės palikti rinkos jėgoms. Tai nereiškia, kad valstybė susilpnės, ar taps mažiau reikalinga. Šiame laikotarpyje valstybės vaidmuo ypač svarbus, o viena jos stiprybės išraiškų yra supratimas, į kurias sritis nesikišti.
Pavyzdžiui, valstybinis reguliavimas daugeliu atvejų suteikia klientui netikrą saugumo jausmą – jis pradeda galvoti, kad jam nereikia rūpintis prekės ar paslaugos kokybe, patikimumu, reputacija, nes tuo lyg ir pasirūpino valstybė. Tačiau dažniausiai tai yra apgaulingas jausmas, pavyzdžiui, valstybė pasirūpina kelionių agentūrų registracijos adresu, tačiau niekaip neužtikrina jų reputacijos. Taigi, valstybės reguliavimas išjungia žmonių apsaugines reakcijas, tačiau nesuteikia apsaugos.
Taigi, norėčiau pabandyti suformuluoti keletą pasiūlymų verslo atstovams bei vartotojams ir pasakyti šį tą apie Ūkio ministerijos poziciją.
Verslas turi rūpintis savireguliacija
Verslininkai, veikdami savo rinkose, turi imti rūpintis savireguliacija. Pirmiausia tam, kad įstatymo leidėjui nekiltų pagunda reguliuoti. Ir kad pačiam verslui nekiltų pagunda prašyti reguliavimo. Privatūs kokybės ženklai puikiai atlieka vartotojų informavimo funkciją ir yra efektyvesni, arčiau realybės, arčiau vartotojų poreikių. Taigi, kelionių agentūros, kirpėjai ir nekilnojamojo turto brokeriai, kurkite asociacijas, kurios nustatytų kokybės reikalavimus savo nariams, ir neleiskite tapti nariais tiems, kurie nesilaiko tokių reikalavimų. Tik taip parodysite klientui, kad egzistuoja rimtas jūsų rinkos kokybės ženklas, kuriuo galima pasitikėti. Įmonės, reklamuokite, kad priklausote rimtoms asociacijoms ir laikotės verslo etikos standartų.
Pirkėjams kokybę garantuoja kompanija
Pirkėjai, atidžiai žiūrėkite, ką ir iš ko perkate. Reikalaukite ne formalios, valstybės jums garantuojamos informacijos, o jūsų poreikius atitinkančių prekių ar paslaugų. Kreipkite dėmesį į kompanijų reputaciją, iš kurių įsigyjate prekes ir paslaugas, kokioms asociacijoms jos priklauso – balsuokite savo pinigais. Jei kažkas turi formalią licenciją veikti, tai dar nereiškia, kad jums yra garantuota paslaugos kokybė. Kokybę garantuoja kompanija, iš kurios perkate.
Naikinsime nepagrįstus reikalavimus
Būdamas ministru užtikrinu, kad Ūkio ministerija reikalaus rinkos reguliavimo pagrįstumo įrodymų. Ir būsime nepatiklūs dėl šių įrodymų. Sieksime, kad būtų panaikintas esamas nepagrįstas reguliavimas.
Suprantama, kad verslo savireguliacija nėra atsakas į visas problemas. Ir toliau Ūkio ministerija privalės nustatyti prekybos bei konkurencijos kliūtis ir jas naikinti, kurti verslui aiškesnę ir suprantamesnę teisinę aplinką, taip pat pertvarkyti kontroliuojančių institucijų veiklą į konsultavimo, o ne baudžiamąją.
Siekdami skatinti verslo savireguliaciją padėsime privačioms iniciatyvoms kurti kokybės ženklus ir skatinsime verslo asociacijas, kurių narystei bus reikalinga daugiau nei nario mokestis.
Kitaip sakant, valstybės rolė kuriant konkurencingas rinkas yra ribota – tik klientų sąmoningomis pastangomis ir kartu su verslo bendruomenėmis galime tikėtis rezultatų.
