Kaip ir daugelyje šalies miestų bei miestelių, Kauno rajone birželio 13 d. paminėta Gedulo ir Vilties diena bei Lietuvos sovietinės okupacijos ir aneksijos 70-ies metų sukaktis. Po Šv. Mišių Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčioje tremtį išgyvenusieji prisiminė, kaip ankstų 1941-ųjų rytą sausakimšuose gyvuliniuose vagonuose prievarta buvo išgabenti į atšiaurias Sibiro platybes.
Irenejus Šmidtas, tremtinys, Kauno rajono tarybos narys, tądien prisiminė, kaip buvo tremiamos visos šeimos: vaikai, moterys, seneliai, vyrai, kaip pastarieji vėliau buvo atskirti nuo savo šeimų, daugelis jų buvo sušaudyti arba dingo Sibire, kaip tuometiniuose laikraščiuose buvo meluojama, jog gyvuliniuose vagonuose tremiamiems „kaliniams“ sudaromos normalios sąlygos, jie maitinami ir prižiūrimi gydytojų.
„Tai buvo netiesa. Žmonės dalijosi maistu, kurį buvo spėję pasiimti iš namų. Viename vagone paprastai buvo sugrūsta po 60 ar 70 žmonių, o tualeto nebuvo, todėl, nors ir neturėdami įrankių, vagono dugne išmušėme skylę. Jokie gydytojai neateidavo, o mirus žmogui, prieš traukiniui pajudant, pro duris kažkam išmesdavo jo kūną ir niekas nežinojo, kur jie dingdavo, – dalijosi savo prisiminimais I. Šmidtas. – Per pirmą trėmimų bangą žmones vežė, kad mirtų, o ne kad išgyventų. Vežė į amžinojo įšalo žemę, kur vien tik ledas ir jokios augmenijos.“
Apie gimtojo krašto ilgesį ir tremtinio širdyje augančią meilę tėvynei į bažnyčią susirinkusiems tremtiniams ir jų artimiesiems dainavo Domeikavos tremtinių ansamblis (vad. I. Raginskienė), Ramučių kultūros centro vyrų kvartetas (vad. S. Selenenavčius) ir Domeikavos mišrus choras „Versmė“ (vad. R. Endriukaitienė).
„Neturėtume sakyti, kad mūsų tauta yra maža. Ji yra didi, nes daug iškentėjusi išliko ir atkūrė savo valstybės nepriklausomybę, – teigė Kauno rajono savivaldybės mero pirmoji pavaduotoja Nijolė Kliučienė. – Kol bus gyvas bent vienas tremtinys, tol bus gyvas ir šis istorijos etapas. Vėliau jis atguls į popieriaus lapus archyvuose, todėl mūsų užduotis – palikti istoriją kuo mažiau iškarpytą, kuo tikslesnę.“
Pagerbdami tremtyje žuvusiųjų atminimą, renginio dalyviai padėjo gėles ir uždegė žvakes prie Domeikavos Lietuvos kančių tako koplytstulpių bei Tremtinių kryžiaus, aplankė Domeikavos tremties muziejų. Tądien kunigas Robertas Gedvydas Skrinskas pašventino skulptoriaus Adolfo Teresiaus sukurtą koplytstulpį, skirtą Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui.
Su tremtiniais susitiko ir bendravo Kauno rajono savivaldybės tarybos nariai Liveta Kazlauskienė, Gvidas Rutkauskas, Česlovas Paulauskas, Savivaldybės administracijos direktorius Vytas Bancevičius ir jo pavaduotoja Regina Lukoševičienė.
Vilkijoje tremtiniai, politiniai kaliniai, žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų artimieji kartu su gausiu skautų būriu pagerbti savo krašto kankinius ėjo prie kryžiaus, žyminčio šio krašto žmonėms ypatingą vietą. Vykstant partizaninėms kovoms už Lietuvos laisvę, viešam pasmerkimui ten buvo guldomi išniekinti nužudytų kovotojų kūnai. Nuo šios vietos jauni ir seni, nešini žvakutėmis ir gėlėmis, vedami Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Vilkijos filialo pirmininkės Genovaitės Onos Lelešienės, leidosi taku, kuriuo partizanų kūnai buvo velkami į upelio pakrantę, kai kuriems tautos vyrams tapusią Amžinojo poilsio vieta.
Prie paminklo, 1990 metais pastatyto iš lauko riedulių, surinktų nužudytųjų partizanų gimtosiose vietose, buvo prisiminta partizanų palaikų iškasimo ir perlaidojimo į Kovotojų už Lietuvos laisvę panteoną istorija. Kauno rajono savivaldybės mero patarėjas, Tarybos narys Zigmas Kalesinskas, tais metais dalyvavęs partizanų palaikų iškasime ir perlaidojime, pabrėžė, kad tokios kraupios istorijos pamokos svarbiausios jaunimui, kurio patriotiškumas ir meilė Tėvynei priklauso nuo to, kaip giliai jauni žmonės pažįsta savo kraštą. Kiekvienas tremtinys, politinis kalinys, kiekvienas nukentėjęs nuo sovietinės okupacijos širdyje nešioja savo ir šeimos istoriją, o jaunimas tai gali suvokti dalyvaudamas ir girdėdamas gyvuosius liudijimus. Skautų, kaip patriotizmą ugdančios organizacijos, dalyvavimas ypač simboliškas ir reikšmingas.
Prie Laisvės kovotojų panteono naujosiose Vilkijos kapinėse dalyviai padėjo gėles, skautai uždegė žvakutes, Vilkijos bažnyčios choras, vadovaujamas Evelinos Orlovos giedojo tremtinių giesmes ir meldėsi. G. O. Lelešienė prisiminė šiame panteone besiilsinčius 35 jaunus vyrus, kovojusius už tai, kad šiandien būtume kartu, džiaugtumėmės laisve, atvira Europa ir Pasauliu. Dar 25 žmonių palaikai iki šiol nesurasti ir tebesiilsi ant upelio kranto.
