Minime Tarptautinę neįgaliųjų žmonių dieną. Ta proga kalbiname Seimo narę Viliją Aleknaitę-Abramikienę.
Kokios mintys aplankė šią dieną?
Mąsčiau, kaip reikėtų apibūdinti reiškinį, kai kuriam nors žmogui labiau negu kitiems reikia mūsų. Kai kuriam nors asmeniui – mergytei ar berniukui, vaikui ar suaugusiajam – šiek tiek daugiau reikia dėmesio, meilės ir globos. O kuriam iš mūsų to nereikia?
Prisiminiau teologinę sąvoką – stokojantysis. Tas, kuris ko nors stokoja. Nors kiekvienas žmogus pagal savo prigimtį yra Dievo paveikslas, vis dėlto yra stokojantis. Dar negimė Žemėje tas, kuris galėtų pasakyti, kad jam pakanka jo paties, kuris nepatiria gyvenime valandų, kai jam labai reikia šalia esančio žmogaus. O jeigu jis jo neturi, jeigu jis atsiduria vienatvės būsenoje, tada jis kreipia savo žvilgsnį aukštyn, į dangų.
Kai kreipiamės į Dievą patvirtiname, jog stokojame. Stokojame Jo meilės, Jo pagalbos. Tuo mes visi esame vienodi, nors ir tokie skirtingi. Poetas Justinas Marcinkevičius yra pasakęs labai svarbius žodžius: „Visi mes esam nebyliai, nes to, ką girdime giliai, dažnai nemokam pasakyti“.
Mums reikia kito žmogaus. Prasmingu mūsų gyvenimą gali padaryti tik ryšys su Kitu. Ir tas ryšys turi labai paprastą ir gražų pavadinimą – meilė.
Dažniausiai įsivaizduojame, kad sveikas žmogus yra laimingas žmogus. O jeigu jis kažko stokoja, yra nelaimingas. Šiais laikais, kada tiek nevilties ir nusivylimo, neįgalus žmogus turėtų būti labiau nusivylęs negu sveikas.
Labiausiai nusivilia tas, kuris stokoja aplinkinių meilės. Jis gali būti pats gražiausias pasaulyje, bet jeigu jisai stokoja meilės, bus nelaimingesnis už tą, kuris sėdi invalido vežimėlyje. Pagrindinė bėda mūsų laikais yra tarpusavio meilės stygius. Netgi ne duonos, nes ten kur yra meilė, ten galima ir pasidalinti, ir paremti vienas kitą, bet kai jos nėra, tada nėra nieko, tada viskas praranda prasmę.
Ko galėtume pasimokyti iš neįgaliųjų žmonių?
Turime pasimokyti iš jų gyvenimo ir buvimo šioje žemėje džiaugsmo. Būtent šie žmonės, kurie labiau negu mes kasdien balansuoja ant gyvenimo ir negyvenimo ribos, turi tiek džiaugsmo, turbūt tūkstanteriopai daugiau, negu šiaip vaikštantys miesto gatvėmis.
Sveikieji su savo kompleksais, kaukėmis, kurias jie keičia priklausomai nuo aplinkybių, susvetimėja patys sau ir, ko gero, yra daugiau neurotiški ir mažiau vientisi, negu neįgalieji. Manau, kad neįgalieji turi turėti galimybę dovanoti tą nepaprastą gyvenimo ir būties džiaugsmą, sklindantį iš jų. Dabar jo nėra, to būties džiaugsmo. Jis tarsi suvaidintas. Žmonės didžiąją laiko dalį leidžia prie televizoriaus, o televizijose visi džiaugsmai ir emocijos yra suvaidinti, tikrų nėra.
Neįgalieji paprastai būna pakankamai užsidarę savo bendruomenėse. Jeigu dažniau juos susitiktume savo gyvenimuose, savo veikloje.
Tada mes patys, sveikieji, greičiau pasveiktume. Jie mus gydo. Teologiškai būtų galima pasakyti – evangelizuoja. Tai reiškia iš esmės tą patį – jie mus gydo. Pabendravusi su neįgaliais vaikais, pasijuntu daug sveikesnė. Tą patį gali pasakyti kiekviena s, bendraujantis su neįgaliais vaikais ar suaugusiais.
Vilija, kaip manote, kodėl žmonės, pamatę šalia savęs neįgalųjį pajaučia gėdą?
Dėl nežinojimo, neišmanymo ir nepatyrimo. Mes atėjome iš visuomenės, kuri buvo išbraukusi juos iš savo „oficialaus tinklalapio“. Mes neišmokom būti su jais. Jau yra mokyklų Lietuvoje, ir ne viena, kur vaikams atvirai kalbama apie daugybę reiškinių, tame tarpe ir apie neįgalumą, yra netgi mokyklų, kur sveikieji vaikai mokosi su neįgaliaisiais. Auga visai kitokios kokybės žmonės. Jie ne tik daugiau sužino, bet išmoksta daugiau mylėti ir todėl jie bus laimingesni.
Žmonės dažnai galvoja: „Aš protingas, aš kūrybingas, aš sveikas“. Bendraujant su neįgaliaisiais įsitikiname, kad daugiau kūrybinio entuziazmo turi tie, iš kurių, rodos, viskas atimta. Jie geba. Mums turi būti gėda, kad, turėdami sveikesnes rankas ir kojas, darome mažiau, džiaugiamės mažiau ir mylime mažiau.
Apskritai bendravimas tarp žmonių, jeigu jis yra nuoširdus, daro mus laimingesnius, jis mus praturtina. Jeigu moki girdėti, matyti kitą žmogų, klausyti ką jis kalba ir suprasti jo patirtį, tą žinią, kurią jis nešą – kiekvienas mūsų nešame žinią – tai kiekvieną kartą nustembame: „Kiek daug galėjau pasisemti iš to žmogaus“. Kiekviena patirtis kažkuo mums artima, nes mes kažkuo panašūs į vieni kitus.
Kodėl mes esame pripratę skirstyti į „mes“ ir „jie“, juk mes visi unikalūs: jūs unikali, aš unikali ir tas, kuris turi negalią, jis taip pat unikalus, jis taip pat žmogus.
Į „mes“ ir „jie“ skirstome iš tinginystės ir įsivaizduojamo patogumo. Dažnai įsivaizduojame, kad taip yra patogiau. Iš tikrųjų mes patys save apvagiame.
Aš nesakau, kad yra lengva auginti neįgalų vaiką. Man yra tekę matyti tokių šeimų. Jose būna visokių akimirkų. Neįgalus vaikas yra tam tikras kiekvieno žmogaus išbandymas ir išbandymas dviejų žmonių sąjungos.
Labai dažnai vyrai neišlaiko, pabėga. Bet jeigu jie išlaiko, tokios šeimos yra ypatingos. Tokių žmonių sąjunga yra didžiulė vertybė bendruomenei. Stebuklų nereikia ieškoti kažkur, pasižiūrėkite į tokias šeimas ir jūs pamatysite bendravimo pavyzdį.
Mes kalbame apie šeimą, kad neįgalus vaikas praturtina ją dvasiškai.
Taip jis apsunkina, bet jis ir praturtina.
Jeigu paimsime plačiau, visą visuomenę. Taip, kaip šeimą praturtina neįgalus vaikas, neįgalūs žmonės praturtina visą visuomenę. Jeigu įsileistume juos arčiau savęs, nes dabar yra pakankamai didelė atskirtis?
Vis dėlto procesas vyksta, mes demokratėjame. Juk su tais vaikais išdrįsta dirbti tik ypatingi žmonės. Niekad nemačiau kokių nors labai blogų ir nuobodžių asmenybių, dirbančių su neįgaliais vaikais. Tai visuomet yra kažkuo paženklinti žmonės. Jie būtinai bus talentingi. Pavyzdžiui, sesutės, slaugės, dirbančios kūdikių namuose, jos būna ypatingos.
Žmogus tampa geresniu. Sakykim, Šventos Dvasios tikrai turi daugiau. Tas, kuris atsiveria tai tikrovei, jis ir pats tampa paženklintu. Kai atsiveri tiesai, kitam žmogui, atsiveri su meile, augi.
Kai mes pradedame veidmainiauti, bėgti nuo atsakomybių, tų, kurias mums kiekvienam gyvenimas duoda, galų gale patys degraduojame. Taip yra. Žodžiais to nepaaiškinsi. Tai reikia pajausti.
Ko visiems palinkėtumėte?
Norėčiau, kad mes pradėtume sveikti, kaip visuomenė. Krizė krize, ekonomika turi savo dėsnius, bet už viso to yra žmogus, su savo tam tikru nusistatymu. Žinau iš savo patirties, iš daugybės žmonių, kad nusiteikimas, požiūris į tai, kas tave supa, lemia ir rezultatą. Jeigu požiūris yra teigiamas, daug daugiau šansų įveikti bet kokias kliūtis. Mūsų visuomenei šito reikia.
Kalbino Rūta Trainytė
