Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiui
Pokalbis su Kovo 11-osios akto signataru Kazimieru Uoka
Kas Jums yra Kovo 11-oji?
Tai lūžis Lietuvos gyvenime, palietęs milijonus likimų, buvusios Tarybų sąjungos likime, – tai imperijos žlugimas, didele dalimi ir pasaulio likime, taip pat ir mano asmeniniame gyvenime.
O kokie prisiminimai Jums išlikę iš tų istorinių dienų?
Tuomet, po balsavimo, išėjau į miestą, grįžau į Kauną, mačiau abejingų žmonių, gana daug ir priešiškų. Žmonės nelabai suprato to balsavimo reikšmės. Tik vėliau, kai prasidėjo realios permainos, kai tai
palietė milijonus žmonių, tada žmonės suprato, ką tai reiškia. Iki tol dirbę Nepriklausomybei dvejus metus, Kovo 11 peržengėme svarbiausią slenkstį. Balsavimą dėl Nepriklausomybės akto paskelbimo supratome kaip savo darbo viršūnę.
Kokie tai buvo žmonės, tuomet balsavę Aukščiausios Tarybos salėje? Susirinkote nepažįstami žmonės…
Nepasakyčiau, kad nepažįstami... Iki balsavimo Kovo 11-ąją mūsų dauguma buvo praėjusi Sąjūdžio politinės kovos mokyklą, – dalyvaudavome Sąjūdžio seimuose. O Sąjūdžio kandidatai sudarė daugumą, buvome pažįstami ir dirbę petys petin. Nepažįstamų sąjūdiečių buvo gal kokia 10 proc. Pažinojau ne visų rajonų atstovus; be abejo, buvo nepažįstami lenkų frakcijos ir Lietuvos demokratinės darbo partijos žmonės. Bet pažįstamų buvo daugiau negu nepažįstamų.
Kokie buvo sąjūdiečių santykiai su kairiąja puse?
Tuomet jie buvo labai pritilę, išsigandę, derinosi prie mūsų, žiūrėjo, bijojo užsidėti nesutinkančiųjų antspaudą, net pataikavo mums. Tada jie buvo visai kitokie negu dabar.
Buvo keletas žmonių, kurių parašo po Nepriklausomybės aktu nėra, kodėl?
Kiekvieno vis kitokios aplinkybės. Pvz., buvo tokių, kuriuos išrinko antrajame rinkimų ture, jau po Kovo 11-osios. Aš viename suole sėdėjau su mons. Alfonsu Svarinsku, kurį vėliau išrinko Šilalės apygardoje. Jis netapo signataru. Faktiškai su tais žmonėmis mes praėjome visą sunkiausią laiką – ir Sausio 13-ąją, ir Rugpjūčio pučą, ir mūsų muitinių terorizavimą, – taigi jie yra tikrų tikriausi signatarai. Ir jie Signatarų klube visada dalyvauja, nors atėjo ir vėliau. Jie atliko tą patį darbą kaip ir mes.
Ar po Kovo 11-osios valstybėje pasikeitė kas nors, ar dar daug buvo inercijos?
O, tas įsibėgėjimas į permainas vyko labai lėtai. Atsiminkime – Kovo 11-oji vyko 1990 m., o Sausio 13-osios įvykiai subrendo tik po devynių mėnesių – 1991 m. Pusė metų buvo nė šioks, nė toks laikas, kai dar ir Rusija neryškiai elgėsi, ir mūsų žmonės nesuprato, ką reiškė Nepriklausomybės aktas. Pakeitimai de jure virš mūsų kabojo, o praktiškai dar niekas nesikeitė.
Nuo ko prasidėjo įstatymų kūrimo darbas?
Įsivaizduokite, žmonės, kurie iki tol veikė pusiau pogrindiniame Sąjūdžio darbe, staiga atsidūrė vietoje, kur reikia balsuoti už ministerijų įkūrimą, priimti ministerijų statutus, – spręsti valstybės reikalus. Tai buvo nauja ir mums sunkiai suvokiama veikla. Man ypač įsiminė Krašto apsaugos ministerijos kūrimas. Jau buvome įkūrę kažin kiek tų ministerijų, ir galų gale atsiridenome iki šios. O tai buvo 12 val. nakties. Tuometinis kandidatas, Kovo 11-osios signataras Vidmantas Pavilionis atsistojo tribūnoje ir pradėjo aiškinti apie viziją, misiją, kokia gali būti uniforma, kiek kariuomenės galim turėti, kokio pobūdžio ta kariuomenė… o mes – vieni snūduriuojam, kiti galvas kraipom, ir galų gale visi suvokė, kad čia kažkas ne taip, nutraukėm svarstymą. Po to pasikeitė ir kandidatas, krašto apsaugos ministru tapo Audrius Butkevičius. Galų gale ir ministerijos darbas pakrypo visai kita linkme. Štai kaip darbas priklauso nuo paros laiko…
Ar, Jūsų nuomone, išsipildė Kovo 11-osios lūkesčiai? Kai kas sako: mes ne apie tokią Lietuvą svajojom, ne už tokią Lietuvą balsavom…
Tokiems žmonėms siūlyčiau žiūrėti į visą Rytų Europą – į 11 pokomunistinių šalių, o tai apie 100 mln. žmonių. Ir jeigu kam nors kliūva tai, kas vyko Lietuvoje, – pvz., sako: Landsbergis kolūkius sugriovė, – turi prisiminti, kad ne menkesni mitai sklando ir Latvijoje, ir Estijoje, ir Rumunijoje, ir Čekijoje. Kiekvienas pilietis turi politinių draugų ir priešų, bet procesai vyksta vienodi. Ir tame 100 mln. žmonių kolektyve, einančiame į permainas, mes nesame nei blogiausi, nei geriausi. Jaučiu, kad už mus kiek geriau gyvena Čekija, šiek tiek geriau gal estai, kai kuriais atžvilgiais lenkai (tiesa, yra vietų, kur lenkai nuo mūsų atsilieka), bet mes tikrai geriau laikomės už vengrus, rumunus, latvius, bulgarus. Sakyčiau, slenkam to sąrašiuko viduriu ir gal net aukštesnėje pusėje. Šitų 20 metų apmąstymuose reikia apibendrinti viso regiono procesus.
Dabar padarykime šuolį į šias dienas. Koks įspūdis atėjus į šiandieninę Seimo TS-LKD frakciją, kartu su tautininkais prisijungus prie Tėvynės sąjungos? Kaip Jums atrodo ta plati TS-LKD komanda?
Tikrai nesuklydome jungdamiesi, esame patenkinti, radom daugybę pritariančių mums Tėvynės sąjungos narių. Ir konkrečiai mano skyriuje, Lazdynų skyriuje, ir apygardoje, kurioje dirbu – Kaišiadoryse ir Elektrėnuose – ir kitur. Kokių nors konfliktų, kaip pasakytų politikai, – su partinėmis masėmis tikrai nėra, puikiai sutariame. Šiek tiek teorinių ginčų yra su partijos vadovybe, bet jie natūralūs, nes kai rašėmės sutartį, buvo užfiksuota, kad mes tvirtai sutariame kokia dešimčia politinių krypčių, – džiaugiamės, kad galime daugiau padaryti mes, ir Tėvynės sąjunga su mūsų pagalba gali daugiau padaryti. Bet kokie 2-3 klausimėliai liko ne visai nuglaistyti. Štai artėja žydų turto grąžinimo klausimas. A.Kubilius į tai žiūri vienaip, mes – kiek kitaip. Tuo klausimu labiau sutariame su E.Zingeriu ir Kauno žydų bendruomene. Ginčų bus. Arba štai artėjame prie nacionalinės valiutos lito atsisakymo ir euro įvedimo. Čia mūsų požiūris irgi kiek kitoks. Mes norime su litu elgtis taip, kaip parašyta Konstitucijoje; jei atsisakyti, tai referendumu.
Na, o dėl pataikavimo Lenkijos valstybei ir jos reikalavimų Lietuvos pasuose pavardes rašyti lenkiškai… mes pasisakome kategoriškai prieš. A.Kubilius žiūri kitaip. Partijos nariai gali rinktis, kurią pusę palaikyti.
Kalbėjosi Audronė V. Škiudaitė
P.S. Kazimieras Uoka, 1951 m. gimė Kaune; Vilniaus universitete baigusiam istorijos specialybę jam dėl pogrindinės veiklos tuometinė valdžia neleido mokytojauti, todėl iki pat Sąjūdžio laikų dirbo Kauno statybos treste ekskavatorininku, buldozerininku, kūrė nepriklausomas profsąjungas. 1988 m. išrinktas į Kauno miesto Sąjūdžio tarybą. 1989 m. Kauno mieste išrinktas TSRS liaudies deputatu nuo Sąjūdžio. 1990 m. Rokiškyje išrinktas Atkuriamojo Seimo nariu, yra Kovo 11-osios Akto signataras. 1992 m. apdovanotas JAV profsąjungų AFL-CIO premija, yra šios organizacijos garbės narys. 1991-1992 m. buvo LR valstybės kontrolierius, atkūrė šią instituciją. 1991-1996 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys, dalyvavo Tautininkų frakcijoje. 2000-2008 m. buvo Lietuvos nacionaldemokratų partijos, Lietuvos tautininkų sąjungos narys, aktyviai dalyvavo šioms partijoms susijungiant su Tėvynės sąjunga. Šiuo metu yra šios partijos Tautininkų frakcijos valdybos narys, kartu ir TS-LKD tarybos narys. Nuo 1989 m. yra aktyvus Lietuvos žaliųjų judėjimo narys. 2006 m. įkūrė ir dalyvauja Piliečių sąšaukoje, kovojančioje su homoseksualų kultūros platinimu Lietuvoje. 2007 m. Piliečių sąšauka tapo kolektyviniu Nacionalinės alkoholio ir tabako kontrolės koalicijos nariu ir aktyviai dalyvavo apribojant alkoholio reklamą.
Olgos Posaškovos (Seimo kanceliarija) nuotrauka
