Politinė kultūra yra daugiau nei politikų gerų ir blogų darbų aprašymas žiniasklaidoje. Tai kartu ir besiformuojančių normų, taisyklių, papročių visuma, kurie priklauso nuo to, kokį elgesį toleruoja atskirų šalių visuomenės.
Kokia nacionalinė politikos kultūra kuriama Lietuvoje?
Interviu su Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariu, frakcijos Etikos komisijos pirmininku Petru Luomanu
Lietuvos Respublikos Seime priimami sprendimai, nuo kurių priklauso, kaip visi gyvename ir gyvensime. Dažniausiai šis darbas viešoje erdvėje parodomas kaip lengvas, turintis skandalo žymių. Kodėl iki šiol apie rimtus dalykus kalbama jiems uždedant karnavalo kaukę?
Akivaizdu, kad per mažai dėmesio skiriama įstatymų projektų aiškinimui ir pateikimui visuomenei. Galima juos visus perskaityti atsidarius Seimo tinklalapį, tačiau juk žmogus neturi tiek laiko, kad kasdien tikrintų ir stebėtų – o ką naujo vėl Seimas žada svarstyti. Be to, ne visi Lietuvos žmonės naudojasi internetu. Sužinoma apie Seimo darbą iš žiniasklaidos. O joje rašoma taip, kaip patinka. Finansų ministrės ataskaitoje apie tai, kaip kiekvienam piliečiui atsiliepia ekonominiai sunkumai, išgarsinama vienintelė frazė. Ją ministrė panaudojo, turėdama viltį, kad „riebiau“ išsireiškus tie, kurie elgiasi neadekvačiai situacijai, pagaliau išgirs, ką ji sako. Neišgirdo, prikibo prie vienos frazės. Belieka konstatuoti: kol kas viešoje erdvėje pateikiama ne pati svarbiausia informacija.
Panašu, kad tai būdas nukreipti žmonių dėmesį nuo to, kas jiems ir yra svarbiausia?
Daugiau dėmesio skiriama pigiems skandalams vietoje to, kad paėmus tą patį faktą būtų analizuojama, ką duos visuomenei svarstomas įstatymo projektas. Norint apie tai rašyti rimtai, tektų gerokai padirbėti.
Dažnai pasirenkamas lengviausias kelias – ištisi laikraščių puslapiai skiriami vienadieniams skandalams. Juk minėtoje ministrės ataskaitoje buvo daug naudingos informacijos ir daug kas galėjo susimąstyti, kaip planuoti šeimos biudžetą, sužinoti, kaip planuojamas valstybės biudžetas ir kodėl dabar gyvename taip, kaip gyvename, ir ką turėtume daryti, kad gyventume geriau. Neteko skaityti rimtos šio pranešimo analizės. O juk tai būtų naudinga visiems. Be abejo, yra kritikuotinų dalykų, bet kritika turi remtis konstruktyviais pasiūlymais, o ne priminti audros kėlimą stiklinėje vandens. Kritikuoji – turėk konceptualų pasiūlymą. Manau, kad tai yra svarbiausia.
Kai kurie Seimo nariai patys demonstruoja nekonstruktyvios kritikos pavyzdžius. Opozicijos atstovai plenarinių posėdžių metu nuolat rymo apsikabinę mikrofoną ir pučia į jį miglas. Užkrečiantis elgesys?
Tai pirmiausia yra nesąžiningas elgesys – vilko avinėlio kailyje. O tikslas aiškus – trikdyti darbą, kalbėti kuo daugiau ir negalvojant ką, kad tik įsiteiktų klausančiajam. Ir įtikinti, kad dabartinė valdančioji dauguma kalta.
Argi sąžininga verkti krokodilo ašaromis, kad labai rūpi motinų išmokos, o nuėjus nuo mikrofono trinti rankas – „na ir pagraudenau“. Šveicarai žada svarstyti, ar nesutrumpinus motinystės atostogų iki keturių mėnesių dėl sunkmečio, ten šiuo metu motinystės atostogos yra šeši mėnesiai. Pas mus – dveji metai ir, norint sutrumpinti iki metų mokant visą atlyginimo sumą, keliamas triukšmas.
Atvirai pasakysiu, tai tik politiniai žaidimai. Pažiūrėkite, kaip auga socialdemokratų reitingai. Tai vienintelis tikslas – paimti valdžią. Čia nėra jokio rūpesčio žmogumi.
Opozicijoje būti sunkmečiu vienas malonumas. Kaip jaučiasi tie, kurie turi dirbti?
Niekada netoleruosime nesąžiningos, neatsakingo politikos. Sunkmečiu būti valdančiąja dauguma gali tik atsidavę save šaliai politikai, nes priimant gyvybiškai svarbius, bet nepopuliarus sprendimus, reitingų „neužsiauginsi“. Jeigu mąstantis žmogus pagalvotų, tai lengvai suprastų: argi valdančioji dauguma nenori ateityje būti valdžioje? Nejaugi sprendimai priimami tam, kad ji sužlugdytų rinkėjų pasitikėjimą? Reikia būti visišku kvailiu, kad taip elgtumeisi, ar ne? Tačiau žmonių likimai, valstybės ateitis yra mūsų pagrindinis rūpestis, dėl kurio galime daug ką paaukoti. Žmonės tai supras vėliau.
Sunkmečiu privalome priimti nepopuliarius sprendimus. Chirurgas voties juk neužglosto, ją išoperuoja. Opozicija aiškina, kad votis reikia užglostyti.
Gal ką nors gero ir naujo yra pasiūliusi opozicija?
Man sako vienas socdemas opozicionierius: „Klausyk, ko tas Kubilius taip stengiasi? Tegu kreipiasi į Tarptautinį valiutos fondą, o šis ir nustato taisykles, kur ir kiek būtina sumažinti išmokas. Tegu aiškina, kad valdžia čia niekuo dėta – TVF pasakė griežtai ir reikia klausyti“. Tokiais atvejais TVF visada griežtai pasisako už socialinių išmokų mažinimą – pensijų, neįgalumo, sumažinto darbingumo ir kitų. Bet mes su TVF nedirbame.
Ką reiškia toks pasiūlymas? Nenoriu kartotis, bet socialdemokratų nesąžininga politika išlindo mums visiems per gerklę. Kai „Sodros“ biudžetas kiaurutėlis, ar buvo sąžininga žadėti žmonėms aukso kalnus? Taip jie gavo politinius balus, o žmonės daug prarado. Ryškiausias pavyzdys, prie ko privedė neatsakinga politika, – Graikija. Nuolatiniai streikai ir bankrotai. Estija – teigiamas pavyzdys, nes sukaupė pinigų rezervą sunkmečiui ir jau 2011 metais jiems leista įsivesti eurą. Kai G.Kirkilo vyriausybė tuo metu švaistė valstybės lėšas. Mes jau šiandien turėtume eurą, bet pritrūko dalelės procento, kad jį galima būtų įsivesti, nes Kirkilui ir socdemams tai nerūpėjo.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel pagrįstai kelia klausimą, kaip elgtis, kai vienos valstybės taupo, gyvena pagal galimybes, o kitos Europos Sąjungos šalys stengiasi pasislėpti šešėlyje ir nematyti sunkumų, neatsakingai išlaidauti.
Politinė kultūra yra plati sąvoka. Tačiau ji prasideda nuo asmens elgesio. Paskutinės Seimo sesijos pabaigoje be jokių „stabdžių“ per Seimo kolegas „važiavo“ Andrius Šedžius. Galbūt tai naujos politinės mados?
Kiekvienas Seimo narys yra atsakingas už politinės kultūros formavimą Lietuvoje. Paskutiniuose posėdžiuose, kai buvo svarstomi itin jautrūs klausimai, buvo demonstruojamas nekultūringas ir niekuo nepateisinamas elgesys.
Kiekvienas mes, nesvarbu, kas esame – Seimo narys ar rinkėjas, kuriame politinę kultūrą arba antikultūrą. Tad elgesys, kai įžeidinėjamas kitas žmogus, niekada nebus mūsų tautos identiteto dalis. Žmogaus niekinimas, žeminimas kaip asmenybės, žlugdymas – tai sovietinis reliktas. Kartais reikia atidžiai pasižiūrėti, kur ir kaip augo žmogus, kas buvo jo tėvai, kaip jie elgėsi su kitais. Sovietmečiu žmogus buvo tarsi niekas, abstraktus tarybinis žmogus, nemąstanti būtybė, klusniai vykdanti tai, kas sakoma. O jeigu kas nors nepatinka – Pašos Angelinos, žymios sovietmečio traktorininkės, kuri lenkė visus vyrus, pavyzdžiu galima pervažiuoti per kitus. Jaunasis politikos traktorininkas ir bando taip važinėti. Galbūt užaugęs šeimoje, kur viskas buvo leidžiama?
O gal nereikia Lietuvos politikoje kultūros? Bokso ringe laimi kas stipresnis, o čia – kas daugiau pažemins ir sutrins į miltus kitą?
Jeigu tokius metodus toleruosime, tai ateisime ir iki apsidaužymo. Lietuvos politikoje tai jau buvo. Ir, ačiū Dievui, neprigijo. Bet ar tai toleruotina? Agresyvumas niekada nebuvo mūsų nacionalinio mentaliteto dalis. Jis svetimas, kaip ir daug kas, primesta ir atėję iš kitų svetimų okupacinių kultūrų.
Žmonės jau žino, kad prie mikrofono eina nebūtinai tie, kurie turi ką pasakyti, bet dažniau tie, kurie nori pasirodyti. Kaip atskirti, kas yra kas?
Kai kalbuosi su paprastais kaimo žmonėmis, dažnai nustembu – jiems nereikia daug aiškinti, jie ir taip viską gerai supranta.
Mane visuomet pribloškia kitkas: tariamas kai kurių opozicijos kolegų jautrumas, kurio visiškai nėra. Nueina nuo mikrofono ir kikena: „Ot pasakiau frazę ir manimi patikėjo kaip gelbėtoju“.
Jeigu pasižiūrėsime konkrečiai, kas tai pasakė, tai pamatysime didžiausią neatitikimą. Tie, kurie labai gailisi ir virkauja atsieit dėl žmonių, pažiūrėkite, kaip jie gyvena? Jų ir parlamentiniai veiklai skirtos lėšos naudojamos prabangai – net ne mūsų valstybei jie sumoka už automobilių lizingą. Kai milijonierius verkia, kodėl kažkas skurdina žmones, tai gal jis galėtų pirmiausia pasidalyti patirtimi ir papasakoti, kokie aitvarai jam turtus sunešė? Ypač jaunam politikui. Ar apsukrumas, ar geri dėdės, ar tėvai. Iš kur jie, tie milijonai?
Tai visgi kas yra toji sąžininga, kultūringa ir neerzinanti visuomenės politika? O gal tai tik mitas?
Politinė kultūra tuščioje vietoje neatsiranda. Atsineša ją kiekvienas politikas iš savo aplinkos.
Tačiau ji nėra tai, kas tenkintų bet kokius lūkesčius. Kai priimi nepopuliarius sprendimus, tačiau žinai, kad jie kaip vaistai reikalingi šiandien, tai jau galima vadinti politinės kultūros pradžia.
Kalbėjosi Loreta Jastramskienė
