Įstatymo iniciatorių ir rengėjų Seimo narės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės ir VU Teisės fakulteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto vadovo, doc.dr Dainiaus Žalimo komentaras dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 1702 straipsniu įstatymo (baudžiamosios atsakomybės už tarptautinių nusikaltimų ir nacių bei sovietų nusikaltimų prieš Lietuvą bei jos gyventojus neigimo, šiurkštaus menkinimo ir viešo pritarimo tokiems nusikaltimams).
1. Įstatymas įgyvendina ES teisės aktą – 2008 m. lapkričio 28 d. priimtą Europos Sąjungos Tarybos pamatinį sprendimą 2008/913/TVR dėl kovos su tam tikromis rasizmo ir ksenofobijos formomis bei apraiškomis baudžiamosios teisės priemonėmis (Council Framework Decision 2008/913/JHA of 28 November 2008 on combating certain forms and expressions of racism and xenophobia by means of criminal law). Pagal Lietuvos Respublikos narystės ES įsipareigojimus ir Konstituciją (Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“) Lietuva privalo įgyvendinti šį pamatinį sprendimą. Įgyvendinimo terminas – 2 metai, kurie baigsis šį rudenį (lapkričio 28 d.). Tad įstatymas priimtas laiku.
2. Pamatinio sprendimo 1straipsnio c ir d punktuose valstybėms narėms įtvirtinta pareiga imtis būtinų priemonių užtikrinti baudžiamumą už viešą pritarimą genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, jų neigimą ir šiurkštų menkinimą. Taigi Įstatymas iš esmės tik atkartoja šią nusikaltimo sudėtį. Skirtumas yra tik dispozicijos apimtyje: Pamatinis sprendimas įpareigoja nustatyti atsakomybę tik už tokių nusikaltimų neigimą, šiurkštų menkinimą ir viešą pritarimą jiems, kurie yra nukreipti prieš žmonių grupes, apibrėžtas pagal rasę, odos spalvą, religiją, kilmę arba tautinę ar etninę kilmę. Tačiau Pamatinis sprendimas negina žmonių grupių, apibūdinamų pagal socialinį statusą ar politines pažiūras. Taigi įgyvendinus Pamatinį sprendimą paraidžiui būtų gauta tokia situacija, kai būtų numatyta baudžiamoji atsakomybė už nacių nusikaltimų Lietuvoje neigimą, šiurkštų menkinimą ir viešą pritarimą jiems, tačiau už daugelio sovietinio okupacinio režimo nusikaltimų neigimą, šiurkštų menkinimą ar viešą pritarimą jiems baudžiamosios atsakomybės nebūtų, nes šis režimas naikino žmones daugiausia politinių pažiūrų ir socialinės padėties pagrindu. Tai nebūtų teisinga Lietuvos žmonių atžvilgiu, kurių ne mažiau nukentėjo būtent nuo sovietinio okupacinio režimo.
Atsižvelgiant į tai, Įstatymas pasinaudoja Pamatinio sprendimo preambulės 10 punkto nuostata, leidžiančia valstybėms narėms priimti nacionalinės teisės normas, išplečiančias ginamų asmenų grupes atsižvelgiant į konkrečią istorinę ir politinę patirtį. Todėl Įstatyme nėra numatyta jokių žmonių grupių, prieš kurias nusikaltimai turėjo būti nukreipti: visi genocido nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai turi būti traktuojami vienodai, ir visos tokių nusikaltimų aukos (jų orumas) turi būti ginamos vienodai. Atitinkamai Įstatymas gina visų asmenų, nukentėjusių nuo genocido, karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui, lygiateisiškumą bei orumą; jis gina ir nuo sovietinio okupacinio režimo nukentėjusių Lietuvos piliečių orumą.
Be to, kadangi kitaip nei dauguma kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių, Lietuvos Respublika pusę amžiaus buvo SSRS okupuota (1941-1945 metais – okupuota nacių Vokietijos), Įstatymas taip pat numato atsakomybę už SSRS ir nacių Vokietijos agresijos prieš Lietuvos Respubliką neigimą, šiurkštų menkinimą ir viešą pritarimą jai. Agresija tapo visų kitų nusikaltimų (genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų) Lietuvoje priežastimi ir prielaida; pasak Niurnbergo tribunolo, agresija akumuliuoja savyje visą kitų minėtų nusikaltimų blogį ir yra sunkiausias iš visų tokių nusikaltimų. Todėl agresijos įtraukimas yra visiškai pagrįstas specifine Lietuvos istorine ir politine patirtimi. Panašiai tokia patirtimi yra pagrįstas kitų (1991 m. sausio – rugpjūčio) nusikaltimų prieš Lietuvą ir jos gyventojus įtraukimas (Įstatyme minimi „1990–1991 metais įvykdyti kiti agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkūs ir sunkūs nusikaltimai Lietuvos Respublikai ir labai sunkūs nusikaltimai Lietuvos Respublikos gyventojams“). Šie nusikaltimai (1991 m. sausio sovietinė agresija ir liepos 31 d. Medininkų žudynės) iš pradžių buvo kvalifikuoti ne kaip nusikaltimai žmoniškumui ar karo nusikaltimai, o dalis su SSRS kolaboravusių asmenų buvo nuteista už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, antivalstybinių organizacijų kūrimą ir dalyvavimą jose bei viešą kurstymą prieš Lietuvos valstybės suverenitetą, t. y. labai sunkų nusikaltimą asmeniui bei labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvos valstybei. Tik pastaruoju metu šie nusikaltimai prokuratūros yra perkvalifikuojami į nusikaltimus žmoniškumui ir aro nusikaltimus.
3. Įstatyme diferencijuojami nusikaltimai prieš Lietuvą ir jos gyventojus bei kiti tarptautiniai nusikaltimai. Agresija prieš Lietuvą, Lietuvos gyventojų genocidas, nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai Lietuvoje, 1990-1991 metais SSRS įvykdyti nusikaltimai (Sausio ir Medininkų žudynės) yra laikomi akivaizdžiais ir visiems žinomais faktais, kurių neigimas būtų kvalifikuojamas kaip dezinformacija. Todėl dėl šių nusikaltimų nėra numatyta sąlygos, kad jie būtų pripažinti teisės aktais ar teismų sprendimais (nors toks pripažinimas Lietuvos teisės aktuose ir teismų sprendimuose taip pat yra). Tuo tarpu dėl kitų tarptautinių nusikaltimų (kitur vykdyto genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų) Įstatymas pasinaudojo Pamatinio sprendimo numatyta galimybe, kad šie nusikaltimai turėtų būti pripažinti Lietuvos ar ES teisės aktais, tarptautinių ar Lietuvos teismų sprendimais.
4. Lietuvos Įstatymas nėra unikalus Europoje. Dar iki Pamatinio sprendimo kai kurios ES šalys jau buvo priėmusios panašius įstatymus, beje, numatančius už, pavyzdžiui, holokausto neigimą žymiai griežtesnes bausmes (pavyzdžiui, kalėjimą iki 10 metų Austrijoje). Atsakomybė už pritarimą totalitarinių režimų nusikaltimams, atsisakymą juos pripažinti ar didelį jų menkinimą jau buvo numatyta Čekijoje ir Lenkijoje (už pritarimą ir nacių, ir sovietų režimų įvykdytiems genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą), panašų į Čekijos ir Lenkijos įstatymą neseniai priėmė Vengrija, taip pat Austrijoje, Belgijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje (už pritarimą nacių įvykdytiems genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą); Ispanija, Portugalija, Liuksemburgas, Rumunija, Šveicarija kriminalizavo pritarimą kitiems panašiems nusikaltimams, nekonkretizuojant jų vykdytojų, jų teisinimą, neigimą bei menkinimą. Pabrėžtina, kad Europos žmogaus teisių teismas nagrinėjo ne vieną peticiją dėl atsakomybės už holokausto neigimą šiose valstybėse ir visos peticijos buvo pripažintos nepriimtinomis.
5. Įstatymas nepažeidžia žmogaus teisių, ypač saviraiškos laisvės; juo įgyvendinamas teisinis imperatyvas įstatymų leidėjui užkirsti kelią dezinformacijai, neapykantos kurstymui ir kitų asmenų orumo įžeidimui. Saviraiškos laisvė nėra neribota, ji nesuderinama su šmeižtu, dezinformacija, neapykantos kurstymu, kitų žmonių įžeidinėjimu. Tokių veikų prevencija ir baudimas už jas yra teisėtas ir pagrįstas saviraiškos laisvės ribojimo pagrindas, pripažintas ir tarptautinėje, ir Europos, ir Lietuvos nacionalinėje teisėje.
Štai pagal Europos Sąjungos sutartį „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendri Bendrijos teisės principai“. O Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalis nustato leistinus apribojimus saviraiškos laisvei: ši laisvė varžoma įstatymu, teisėtu ir būtinu demokratinėje visuomenėje tikslu. Teisėtu ir būtinu demokratinėje valstybėje tikslu savaime suprantama yra ir siekis užtikrinti visuomenės ir valstybės apsaugą nuo rasizmo, ksenofobijos ir panašių neapykantą skleidžiančių idėjų bei dezinformacijos, taip pat saugoti nukentėjusiųjų nuo agresijos, genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų ar kovojusių prieš okupaciją piliečių garbę, orumą bei teises.
Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalį įstatymų leidėjas privalo nustatyti baudžiamąją atsakomybę už tokius nusikalstamus veiksmus, kaip tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymas, šmeižtas ir dezinformacija. Kaip konstatavo Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime, ,,Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, reiškia, jog draudimas skleisti minėto turinio informaciją yra absoliutus. Taigi konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus – skleisti tokias mintis, pažiūras ir t.t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai“.
6. Atkreiptinas dėmesys, kad įgyvendinant ES Pamatinį sprendimą numatyta bausti ne visas veikas, kuriomis būtų pritariama minėtiems nusikaltimams, jie būtų neigiami ar menkinami. Kad veikos užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, Įstatymas pagal Pamatinį sprendimą numato šias sąlygas: 1) toks pritarimas, neigimas ar šiurkštus menkinimas turi būti viešas, t. y. prieinamas iš esmės neribotam žmonių skaičiui; 2) jis turi būti padarytas grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba sutrikdant viešąją tvarką. Šios sąlygos, ypač paskutinioji, numatytos kaip tik užtikrinant ginamų teisinių gėrių (viešojo intereso, saviraiškos laisvės ir kitų žmonių teisų bei orumo) balansą. Akivaizdu, kad grasinimai, užgauliojimas, įžeidinėjimas ir viešosios tvarkos trikdymas nėra tinkamas naudojimasis saviraiškos laisve, kuris turėtų būti ginamas, o šiuo atveju turėtų būti ginamos kitų žmonių teisės ir orumas bei viešasis interesas. Tokiu būdu pagal Įstatymą nebus baudžiama už mokslinio pobūdžio diskusijas ar kitokią argumentuotą nuomonę.
7. Priėmus Įstatymą, bus veiksmingiau užtikrinama visuomenės ir valstybės apsauga nuo antikonstitucinių idėjų skleidimo bei dezinformacijos, taip pat įgyvendinamas ES Tarybos pamatinis sprendimas dėl kovos su rasizmu ir ksenofobija bei skatinamas jo tobulinimas numatant ES lygiu atsakomybę už totalitarinių komunistinių režimų nusikaltimų neigimą, šiurkštų menkinimą ir pritarimą jiems.
Ypač svarbu, kad Įstatymas prisideda prie vieno iš Lietuvos užsienio politikos tikslų įgyvendinimo – siekio, kad visų totalitarinių režimų nusikaltimai (ypač komunistinio ir nacistinio) tarptautiniu ir visų pirma ES mastu būtų teisiškai vertinami vienodai (genocidas, nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai turi būti traktuojami teisiniu požiūriu taip pat, nepaisant jų vykdytojų ar juos pateisinančios ideologijos), kad šių nusikaltimų aukos ir jų orumas būtų ginamas taip pat vienodai, kad galiausiai Lietuvos pavyzdžiu būtų išplėstas ES Pamatinis sprendimas ir ksenofobijos samprata (kaip neapykanta bet kuriai kitokiai žmonių grupei, o ne tik apibrėžtai tam tikrais kriterijais neįtraukiant politinių pažiūrų ir socialinės padėties).
