Diskusija dėl referendumų poreikio netyla – dar niekada šalies istorijoje nebuvo vienu metu tiek daug iniciatyvų surengti referendumus, ypač branduolinės energetikos klausimais. Nors Seimas jau pritarė ne tik energetikos strategijai, bet ir naujos elektrinės statybai, nors vienas iš planuotų referendumų, regis, nebeįvyks, ginčai – reikia ar nereikia naujos jėgainės – netyla.
Paskaitęs šalininkų ir priešininkų komentarus, bandysiu apibendrinti kai kuriuos, dažniausiai pateikiamus klausimus ir atsakyti į juos.
Ypač skausmingai į šį klausimą reaguoja referendumų organizatoriai. Be jokio vyniojimo į vatą reikia atsakyti teigiamai – tauta turi teisę, o kai kada - ir pareigą referendumu spręsti dėl to, kas yra ypač svarbu tautos ir valstybės likimui. Belieka nustatyti, kas yra svarbu, kas - ne taip.
Ar tai, kas atrodo svarbu referendumo sumanytojams jau ir yra svarbu? Ar jeigu Seimas mano, kad nesvarbu, taip ir yra? Atsakymas aiškiai išdėstytas mūsų šalies teisinėje bazėje ir niekas jo niekur neslapsto: 300 000 balso teisę turinčių žmonių nusprendžia, kad tai svarbu. Nebūtinai klausimas turi būti siejamas su elektrinės ar kito pastato statyba. Gali būti ir dantų krapštuko klausimas, jei 300 000 žmonių mano, kad tai svarbu, referendumas bus.
Viena parašų akcija jau pasibaigė. Kodėl tiek parašų, o ne mažiau ar daugiau? Taip patys nutarėme, nutarėme visai protingai, nes pagal savo patvirtintą Konstituciją esame atstovaujamos demokratijos valstybė. Kaip ir daugelis dabartinių pasaulio šalių. Ir nereiktų visur kišti Šveicarijos pavyzdžio, pavyzdžio šalies, kuri pagal konstitucinę sandarą yra tiesioginės demokratijos valstybė. Skirtumas tarp Šveicarijos ir Lietuvos yra esminis ir negalima viena ranka būti Šveicarija, kita – likti Lietuva.
Be abejo, galima keisti Konstituciją, galima keisti valstybės konstitucinę sandarą, gerai apgalvojus, kodėl „referenduminė“ Šveicarija pasaulyje yra veikiau išimtis, nei taisyklė, tačiau jei jau esame tikri savo šalies piliečiai ir patriotai (o referendumų organizatoriai neabejoja esą tokie), įstatymus gerbkime. Todėl visai nereiktų pykti nei ant Seimo, nei ant piliečių, kurie nemano, kad referendumas reikalingas, ar ant piliečių, besilaikančių Konstitucijos nuostatų. Apie pavojus, kylančius mažinant referendumui reikalingų parašų skaičių, pakalbėsime kitą kartą, nes tai nėra branduolinės energetikos klausimas.
Antras. Ar didelė projekto kaina bei nevienareikšmiškas jo vertinimas Europoje yra formalus argumentas daryti referendumą privalomu?
Jokio formalaus įpareigojimo nėra, nebent pastaba Seimo nariams. Formaliai visi kalbėjimai, jog projektas per brangus, kad Seimas spręstų, ar kad kokie nors austrai mano, jog branduolinių jėgainių nereikia, tėra referendumų organizatorių gąsdinimai mūsų atžvilgiu. Dėl padorumo reiktų patarti organizatoriams neapgaudinėti žmonių. Elektrinė kainuoja tiek, koks yra Lietuvos metinis biudžetas, bet ne viena Lietuva už ją moka.
Avarijos (iki šiol jų buvo keletas) atveju reakcija būna tarptautinė ir išties pasaulis už tai moka. Tad būkime „neturtingi“ bet teisingi ir negąsdinkime savo tautiečių astronominėmis sumomis. Ne vienas yra pasiėmęs kreditą, viršijantį atlyginimą, tačiau tai nereiškia, kad ryt toks žmogus mirs iš bado. Elektrinės statyba yra ne kainos, o energetinės nepriklausomybės klausimas, o nepriklausomybė, kaip patyrėme 1990 metais, ne pinigais matuojama.
Dar keletas pastabų dėl specialistų nuomonės. Jų pravartu paklausyti, nes jie – specialistai. Juk suskaudus pilvą kreipiamės į gydytoją -specialistą, o ne rengiame referendumą – pjauti ar nepjauti. Būkime atviri, kartais pravartu paklausyti žinovų, o ne strimgalviais bėgti prie balsadėžių arba kalbėti, kad specialistai neturi teisės patarti „liaudžiai“.
Trečias. Ar naujoje elektrinėje įvyks avarija?
Paranojiškas elektrinės priešininkų kartojimas, kad elektrinėje būtinai įvyks katastrofa, prilygina katastrofos tikimybę vos ne šimtui procentų.
Pirmiausia sąžiningai pasakykime du dalykus. Kokia yra „Hitachi“ elektrinės eksponavimo nulemta avarijos galimybė mūsų gamtinėmis sąlygomis? Kiek kartų didesnė yra rusiškos elektrinės avarijos galimybė, prieš kurią referendumo organizatoriai lyg ir prieš nieko neturi? Atsakymas aiškus – japoniška potencialiai saugesnė, gi eksploatacinis saugumas priklauso nuo mūsų pačių. Klausimas, ar pirkti lėktuvą, kuris suduš pirmo skrydžio metu, išties nepadorus. Statistiškai tikimybė, kad reiso metu suges lėktuvas yra žymiai mažesnė, nei tikimybė, kad suges automobilis. Viskas paprasta – lėktuvo techninė būklė kruopščiai tikrinama prieš kiekvieną skrydį, su automobiliu taip nedarome. Didžiąja dalimi elektrinės saugumas priklauso nuo operatoriais, prieš cunamį neatsilaikys ne tik branduolinė jėgainė, neatsilaikys joks atsinaujinančios energijos prietaisas ir dar neaišku, kur čia daugiau bėdų...
Ketvirtas. Ar galima referendumu nustatyti elektros energijos kainą? Ar elektrinės neturėjimas bus pigesnis, nei turėjimas?
Aišku, kad galima balsuoti už tokią ar anokią kainą, galima ją net paversti įstatymu, tačiau paskui teks prie jos „pridėti“ ar „atimti“ iš kitų šaltinių. Įvairių kainos skaičiavimų apstu, jie labai skirtingi, todėl, kad remiasi skirtingais parametrais ir skirtingomis prielaidomis. Reikia tvirtai pasakyti, kad dauguma prielaidų perdien hipotetinės, o skaičiavimai „pritempti“.
Praktika rodo, kad ekonominės ir geopolitinės aplinkybės neleidžia planuoti kokių nors kainų daugiau kaip 4-5 metus į priekį. Tad kainos skaičiavimais galima tikėti ar netikėti, o bus kaip bus. Kur kas svarbiau žinoti, kas kainą nustato ir kas gali ją reguliuoti. Joks mūsų referendumas neprivers Rusijos ar Baltarusijos patvirtinti kainų, už kokias balsavo lietuviai, jei jie patys neturės galimybės kainos nustatyti. Visos šnekos, kad rusai mums parduos pigiai už gražias akis yra paistalai, nes niekados istorijoje taip nėra buvę. Gali parduoti kaip sau, bet prieš tai mus jėga padarys „savais“. Todėl savos elektrinės turėjimo esmė yra ne konkreti kaina, o gebėjimas ją lemti. Tarp gebėjimo ir negebėjimo skirtumas akivaizdus.
Esminis klausimas yra Lietuvos vieta regioniniuose energetiniuose tinkluose. Ar Lietuva lieka Rusijos valdomame tinkle (tai yra priklausomybė Rusijai), ar ji jungiasi į Europos energetinę rinką (tai reiškia, kad tampa nepriklausoma – turi pasirinkimo laisvę)? Elektra nėra paprasta prekė, jos rinka priklauso ne tik nuo galimybės pirkti ir parduoti, bet ir galimybės perduoti. Tad kuo daugiau jungčių, tuo daugiau laisvės. Kadangi absoliuti piliečių dauguma, įskaitant referendumo iniciatorius, pasisako už energetinę laisvę, referendumo poreikis atkrenta. Kokią nepriklausomybės formą rinksimės – branduolinės energijos, atsinaujinančios energijos ar visų kartu, tai jau kitas klausimas.
Penktas. Ar mūsų elektrinės nestatymas kaip nors padidins kaimyninėse šalyse esančių ar statomų elektrinių branduolinė saugą?
O kodėl turėtų padidinti? Nuo to, kad nestatome, kaimyninių elektrinių saugumas niekaip nesikeis. Jei statysime saugesnę, yra galimybė priversti ir kaimynus laikytis saugumo standartų, juk galiausiai jie privalo bent iki tam tikro lygio jų paisyti
Šeštas. Ar galime priversti kaimynus nestatyti savų elektrinių?
Mūsų motyvai yra ekologiniai ir ekonominiai. Jei neturėsime savo elektrinės, nebus jokio argumento tvirtinti, kad elektrinių yra per daug ir tarptautinės organizacijos gali liepti „susimažinti“ nesaugiųjų sąskaita. Jei nestatysime, niekas mūsų ir neklaus.
Visiškai naivu priversti kaimynus nestatyti jėgainės, šantažuojant vizų politika ir kitokiu neva ekonominiu spaudimu. Jie tikrai nepasiduos – rusų keliavimo į užsienį mums, europiečiams, reikia ne ką mažiau kaip rusams – čia nesigaus joks sandoris.
Septintas. Ar referendumas - ne per brangu?
Čia kiekvienas gali spręsti. Nors iš esmės demokratija duoda daug naudos, šiek tiek ir kainuoja, tad jis iš ties ne per brangus, jei to reikia. Asmeniškai nemanau, kad demokratija yra brangus malonumas, veikiau atvirkščiai – pigesnis už kitokiu būdu daromus sprendimus. Panašu, kad šiandien keletas referendumų atsietų apie 15 Lt statistiniam Lietuviui. Tai gal ir nėra daug, bet ar tikrai verta tuos 15 Lt mesti į balą. Nuo mūsų priklauso. Referendumas pats savaime laimės ar pigesnės elektros neatneša, šalies nepriklausomybės pats savaime neapsaugo, komercinių problemų nesprendžia. Paskaičiuokime kiekvienas sau...
Aštuntas. Gal ką praleidau? Čia vieta jūsų klausimui...
