ketvirtadienis, vasario 9, 2012
Apie mus Programinės nuostatos Vyriausybė Bendruomenės Naujienos
Naujienos
Savaitės žinios Dokumentai Leidiniai Kontaktai
2010 - 06 - 10

D.Lingys: Birželio 14 – oji ir jos pasekmės

Titulinis  Naujienos   Straipsniai   D.Lingys: Birželio 14 – oji ir jos pasekmės
1939 m. pasirašę slaptą Molotovo – Ribentropo paktą, Stalinas ir Hitleris savo įtakos sferose pradeda aktyvią veiklą. 1939m. rugsėjo 1 d. Hitleris užpuola Lenkiją. Lietuva skelbia neutralitetą. Po poros savaičių į Lenkiją įsiveržia Sovietų kariuomenė ir dalį Lenkijos kartu su Vilniaus kraštu okupuoja. Spalio 9 d. Sovietų sąjunga, grasindama kariniu susidorojimu, priverčia Lietuvą spalio 10 d. įsileisti Sovietų kariuomenę ir Naujojoje Vilnioje, Jonavoje, Prienuose ir Alytuje įsteigti Raudonosios armijos karines bazes. Lietuvai grąžinamas Vilnius ir dalis Vilniaus krašto. Didžioji Vilniaus krašto dalis su Gardino miestu atitenka Baltarusijai. „Vilnius mūsų, o mes rusų“, taip šią sovietų dovaną pavadino lietuviai.
 
1940 m. birželio 14 d. hitlerinė Vokietijos kariuomenė be pasipriešinimo įžengė į Prancūzijos vyriausybės ir kariuomenės paliktą Paryžių. Tos pačios dienos vakare Sovietų sąjunga paskelbia ultimatumą Lietuvai, kad iki birželio 15 d. 10 val. duotų sutikimą be pasipriešinimo į Lietuvą įvesti Raudonąją armiją ir sudaryti sovietams palankią vyriausybę. Lietuvai nesutikus, armija bus įvesta naudojant jėgą. Prie Lietuvos valstybės sienos sutelkiamos didžiulės karinės pajėgos pasiruošusios puolimui. Birželio 14-osios naktį Lietuvos žmonės ir kariuomenė ramiai miegojo. Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė, dirbusi visą naktį, nutarė neskandinti Lietuvos ugnyje ir kraujuje ir birželio 15 įsileisti Raudonąją armiją be šūvio. Taip 1940 m. birželio15 d. Lietuva, įsileidusi 12 divizijų su 250 tūkstančių kareivių, neteko nepriklausomybės.
Tokiu pat būdu sovietai okupavo Latviją ir Estiją.
 
Sovietų vyriausybės atstovas Dekanozovas premjeru paskiria Justą Paleckį. Dar neturėdami net fiktyvių tautos mandatų, Justas Paleckis ir saugumo vadovas Antanas Sniečkus pradeda represijas. Naktį iš liepos 11 į 12-ąją visoje Lietuvoje suimama apie 2000 Nepriklausomos Lietuvos politinių ir visuomenės veikėjų. Kai kurie iš jų išvežami į Butyrkų, Lubiankos ir kitus kalėjimus. Tai pirmieji Justo Paleckio, Antano Sniečkaus, Mečislovo Gedvilo ir jų šutvės juodi darbai vykdant tiesioginius Sovietų sąjungos vyriausybės pavedimus. Panaudojus melą ir klastą, daugumą Lietuvos kariuomenės karininkų išvežė „apmokymams“ į Rusiją. Ten juos nuginklavo, dalį jų sušaudė, kitus numarino badu lageriuose.
 
1941m. birželio 14 naktį prasidėjo masinis niekuo nekaltų Lietuvos žmonių trėmimas į Sibirą. Trėmė šeimomis, nepalikdami nei vaikų, nei paliegusių senelių. Dauguma jų ten nuo šalčio ir bado mirė. Pasipriešinti šiam košmarui Lietuvoje pradėjo kurtis ginkluotos pogrindinės grupės, kurios peraugo į birželio sukilimą. Lietuva laukė būsimo karo su Vokietija kaip išvadavimo iš šio teroro. Sudaroma pogrindinė Laikinoji vyriausybė, kurios veiklą vokiečių valdžia vėliau uždraudė. Lietuvos nepriklausomybė nebuvo reikalinga nei sovietams, nei vokiečiams.
Išvijus fašistinę kariuomenę iš Lietuvos vėl grįžo Raudonoji armija. Prasidėjo dar didesnio masto trėmimai, areštai, žudynės. Pokario Lietuvoje miškuose žuvo apie 20 tūkstančių partizanų. Lietuva liko Sovietų sąjungos sudėtyje izoliuota „geležine uždanga“ nuo demokratinio Vakarų pasaulio.
 
1990 m. kovo 11 atkūrus Lietuvai nepriklausomybę griuvo „geležinė uždanga“. Žmonės galėjo laisvai išvykti į vakarų demokratiškas šalis ir pamatyti mūsų, t.y. visų Baltijos šalių atsilikimą nuo Vakarų. O juk iki karo, remiantis 1939 m. statistiniais duomenimis, Baltijos ir Skandinavijos šalys buvo maždaug vienodo išsivystymo lygio. O dabar pamatėme, kad Skandinavijos žmonių pragyvenimo lygis žymiai aukštesnis. Jų algos yra kelis kartus didesnės nei mūsų, o kai kurių profesijų didesnės net dešimtimis kartų. Jeigu ne okupacija, tai ir Baltijos šalys būtų panašiai gyvenusios. Dabar, kai mokytis ir įsidarbinti vakarų šalyse galima be apribojimų, pabaltijiečiai ten ir vyksta.
 
Kyla klausimas, kas kaltas už tokį mūsų šalių atsilikimą, kas turi atsakyti už šią komunistinę „geležinę uždangą“, už nekaltų žmonių žudynes ir trėmimus?
Subyrėjus Sovietų sąjungai, Rusija perėmė jos įsipareigojimus ir teises. Buvęs Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pripažino Lietuvos okupaciją ir pažadėjo pašalinti jos padarinius. Tačiau dabartinis tikrasis Rusijos vadovas V. Putinas nepripažįsta okupacijos ir vėl kuria planus, kaip Baltijos šalis susigrąžinti į savo imperiją. Jis nepripažįsta Stalino klaidų, ir sako, jei Stalinas nebūtų taip elgęsis, jis nebūtų laimėjęs karo prieš fašistinę Vokietiją. Putinas matyt pamiršo, kad Lietuvoje didžiausi trėmimai ir žmonių žudymai buvo jau pokaryje. Manoma, kad Putinas yra Stalino pasekėjas, nes jis dabar elgiasi Čečėnijoje taip, kaip Stalinas Lietuvoje.
 
Tarptautinė teisė reikalauja, kad buvęs agresorius, t. y. okupantas, turi atlyginti padarytą žalą žmonėms. Vokietija tai jau padarė.
1992 m. įvykusiame referendume apie 90 procentų Lietuvos žmonių pasisakė už tai, kad sovietų padaryta žala būtų atlyginta. Tai tapo Lietuvos įstatymu. Nei Prezidentas, nei Premjeras, nei Seimas jo negali atšaukti.Vyriausybė turi stengtis šią tautos valią vykdyti.
 
Ką daryti, kad Lietuva vėl nepatektų į Putino kuriamos imperijos spąstus? Imperijos tikslai nesikeičia – pajungti, nutautinti ir valdyti. Imperijos plėtimui naudojamos visos priemonės: karinės, melas ir klasta, ekonominis spaudimas, pinigai. Dabar Baltijos šalis į imperiją norima įtraukti ne tankais ir durtuvais, o pinigais. Pavyzdys – Ukraina. Ukrainos prezidento rinkimams išleisti Kremliaus pinigai davė gerą rezultatą – išrinktas Kremliui parsidavęs žmogus.
Ne vien rinkiminių kampanijų metu matome, kad Lietuvoje plaukioja nešvarūs pinigai. Žinoma, jie yra ne Vokietijos, Prancūzijos ar Amerikos, o atsigaunančios Rusijos imperijos. Nors per rinkimus jie yra duodami iš lietuvių rankų, bet negalvok, žmogau, kad, balsuodamas už pinigus, Tu balsuoji už Lietuvos interesus.
 
Gerai tarptautinius santykius išmanantis žmogus – Gruzijos ambasadorius Lietuvoje G. Kerdikošvilis pareiškė: “Rusija be parako paėmė Ukrainą: Ukraina paskelbė, kad nenori dalyvauti jokiame bloke, nenori į NATO. Be to, dar 25-eriems įformino sutartį dėl laivyno. Vienintelis, kas dar liko – tai Gruzija, kurios Rusija niekaip negali praryti. Praris Gruziją – praris ir Lietuvą, ir Latviją, ir Estiją, nes slapta (Vladimiro) Putino svajonė – atkurti SSRS“.
 
 
Klaipėdos rajono TS-LKD skyriaus pirmininkas Dangirdas Lingys