LNK žinių žurnalisto paklaustas, ką mano apie prie Vyriausybės rūmų šurmuliuojantį mitingą, senolis tarstelėjo: „Opozicija čia viską ir organizuoja. Suvežė žmones iš visos Lietuvos, labai jau valdžios gviešiasi.“ Tuo nesunkiai buvo galima įsitikinti stebint kartu su profesinėmis sąjungomis iškilmingai Gedimino prospektų žygiuojančius ponus Algirdą Butkevičių ir Algirdą Paleckį, Valentiną Mazuronį ir Vytautą Šustauską bei keletą kitų garbingų veikėjų.
Tie patys rūškani organizatorių veidai, tas pats noras manipuliuoti krizės išvargintais žmonėmis, tie patys šūkiai bei reikalavimai - padidinti, atimti, remti ir neleisti. Netgi pagalbininkų iš viešųjų ryšių agentūrų sukurti kolonos apipavidalinimo elementai beveik nesikeičia: karučiai, karstai ir kita socialdemokratų mėgstama atributika.
Nieko lyg ir labai naujo ar ypatingo, tik susidaro įspūdis, jog veikėjai, organizuojantys tokias eisenas, vis dar tebegyvena saulėtaisiais 2007-aisiais, kai būdami už valstybės vairo didino, rėmė, perskirstė ir, žinoma, globojo bičiulius bei jiems prijaučiančius.
Neatsitiktinai mitingo organizatorių reikalavimai susišaukia su socialdemokratų lyderio Algirdo Butkevičiaus mintimis kaip Lietuva turi elgtis Europą apėmusios krizės akivaizdoje. Mokiniai visada nori būti uolesni nei jų mokytojas, užtenka pastarajam išreikšti savo poziciją: “Neigiamai vertinu ir siūlymus mažinti biudžetinio sektoriaus tarnautojų etatus ir karpyti jų atlyginimus“ (citata iš straipsnio portale Delfi „Sąmoningas melas ar politinė šizofrenija?“) ir nedelsiant visa tai randa atgarsį sovietmečio tradicijas menančiose mitingų rezoliucijose: „didinti biudžetinio sektoriaus darbuotojų bazinę mėnesio algą bei valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinį dydį, skatinti naujų darbo vietų kūrimą“. Laikai jau kiti, deja tradicijos vis dar tos pačios. Pasinaudoti gan sudėtinga ekonomine situacija, žmonių problemomis ir nepritekliais neatsakinga ir negarbinga. Dar negimė tas, kuris geistų atlygio mažinimo ar prieštarautų jo pakėlimui.
Europos Sąjungos lyderiai, besukantys galvas, kaip suvaldyti vis didėjančias šalių narių skolas, kaip papildyti kiaurus valstybių biudžetus, beveik vieningai balsuoja už išlaidų mažinimą. Lietuvoje opozicija, kaip visada, turi savo atskirąją nuomonę. Save pozicionuojantis būsimu premjeru Algirdas Butkevičius mano, kad skolintis, refinansuoti senas paskolas visai nesunku, kad Lietuva gali sau leisti gyventi ir su dideliu biudžeto deficitu. Kartu jis atsakingai pareiškia, kad „konservatorių noras pasipuikuoti ir trimituoti Europai, jog mūsų deficitas sieks 3 proc., yra negarbingas, nes nutylima, kokiu būdu ir kieno sąskaita tai daroma. Daugelyje Europos valstybių biudžeto deficitas siekia 4 – 5 proc. ir didelės tragedijos tame nėra.“
Ši pasakaitė jau girdėta, pačiame krizės įkarštyje opozicija jau mokino Vyriausybę skatinti vartojimą skolintais pinigais, sekant kitų Europos šalių pavyzdžiu. Kuo visa tai baigėsi Graikijai, Italijai, Ispanijai ir daugeliui kitų, drąsiai į skolą gyvenusių šalių, šiandien visi puikiai žinome.
Skolų prislėgta euro zona smarkiai karščiuoja. Gruodžio 8 dieną Europos Viršūnių Taryboje susirinkusios 23 šalys narės sutarė laikytis griežtos fiskalinės drausmės. Taryba nurodė, kad subalansuoto biudžeto idėja privalo surasti atspindį nacionalinėse šalių narių konstitucijose, taip pat deklaravo, kad šalys, turinčios didesnius kaip 3 proc. biudžeto deficitus, bus skaudžiai baudžiamos. Finansų rinkos euro zonos šalims leido aiškiai suprasti, kad gyvenimas skolon, problemų sprendimo atidėliojimas - tai pats tiesiausias kelias bankrotą.
Panašu, kad socialdemokratai, pastūmėję šalį į krizę, o šiandien garsiai reiškiantys pretenzijas perimti valdžios vairą po sekančių rinkimų, šios pamokos taip ir neišmoko.
Lietuvos Vyriausybė nuo pat 2008 metų, be jokių raginimų, nuosekliai mažindama biudžeto deficitą, skatindama ekonomiką sėkmingai tvarkosi su užklupusia šalį krize ir mūsų patirtis, tiek Europos komisijos, tiek įvarių pasaulio finansų institucijų yra pristatoma kaip sektina sėkmės istorija.
Žinoma, žmonės, kurių atlyginimai dėl krizės sumažėjo, turi teisę galvoti kitaip, tačiau dėl skaudžių, bet būtinų Vyriausybės sprendimų mūsų valstybės finansinė padėtis šiandien yra kur kas geresnė nei anksčiau išvardintųjų euro zonos šalių.
Tačiau ši istorija dar nėra parašyta iki galo, ir ateinančius keletą metų ją toliau rašys visą Lietuva. Labai svarbu, kad politikai mokytųsi iš savo padarytų klaidų ir neragintų lipti ant to grėblio, nuo kurio visi jau kartą taip skaudžiai nukentėjome.
