Šiandien, lapkričio 25d., Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, vadovaudamasis LR Konstitucija, pateikė LR Seimui Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderio Andriaus Kubiliaus kandidatūrą į Ministro Pirmininko pareigas. Po pateikimo A. Kubilius kreipėsi į Seimo narius:
Prieš 9 metus, maždaug tokiu pat metų laiku, tokia pat proga stovėjau Seimo tribūnoje. Nuo tada prabėgo nemažai dienų. Nors į tą pačią upę du kartus neįbrisi, ir daug kas šiandien yra ir bus kitaip, nei buvo tada, bet tikrai žinau, kas laukia. Žinau, kokie darbai laukia ir kokia atsakomybė laukia. Žinau ir tai, kiek Jūsų teisingos ir ne visai kritikos žodžių manęs laukia.
Manau, kad ir Jūs mane pažįstate, ir todėl taip pat pakankamai gerai žinote, kas laukia.
Aš tikiu, jog mes visi gerai žinome, ko iš mūsų laukia mūsų bendrapiliečiai. Jie pirmiausia laukia atsakomybės, tarpusavio pasitikėjimo ir telkiančios lyderystės.
Todėl šiandien aš klausiu visų mūsų, ir pirmiausia pats savęs – ar mes pajėgūs tai duoti? Ar mes esame pajėgūs pirmiausia čia, šiuose rūmuose, pasakyti tai, ką dauguma amerikiečių kartojo kartu su naujuoju Prezidentu Baraku Obama. Pasakyti paprastus žodžius: "Taip, mes galime!". Taip, mes galime įveikti ekonominį sunkmetį, taip, mes galime apsivalyti ir išsišluoti, taip, mes galime eiti permainų keliu.
Tokius žodžius reikia ne tik pasakyti, jais reikia ir patiems nuoširdžiai tikėti. Kviečiu tai ir padaryti.
Ir dar, - tikiu, kad ir Lietuvoje išgirsime tokius žodžius, kokius pralaimėjęs rinkimus pasakė Barako Obamos konkurentas Džonas McCain’as, savo rėmėjus ir rinkėjus pakvietęs užmiršti rinkimų kovas ir pakvietęs prisidėti bei padėti naujajam Amerikos Prezidentui įveikti ekonomikos krizę.
Prieš kelias dienas Prancūzijos Prezidentas Nicolas Sarkozy, kalbėdamas apie pasaulį ir Prancūziją krečiančią finansų krizę, pasakė įstabius žodžius, kuriuos tiesiog verta dar kartą pakartoti ir Lietuvoje:
“Baimė yra kančia.
Baimė neleidžia imtis kokios nors veiklos, trukdo įsipareigoti.
Kai bijoma, nelieka svajonių, nekuriami ateities planai. Baimė yra pagrindinė grėsmė, kuri šiandien pakibusi virš ekonomikos. Šitą baimę reikia nugalėti. Tai pati skubiausia užduotis. Jos neįveikus, neįmanoma atgauti pasitikėjimo. Pasitikėjimą atgauti galima tik vienu keliu - ne meluojant, bet sakant tiesą.
Prancūzai trokšta tiesos, jie pasirengę ją išgirsti. Jei jie pajustų, kad nuo jų kažkas slepiama, pradėtų dar labiau būgštauti. Jei jie bus įsitikinę, kad nuo jų nieko neslepiama, jie patys ras jėgų krizei įveikti.
Pasakyti prancūzams tiesą - reiškia jiems pasakyti, kad krizė nesibaigė, kad jos pasekmės bus ilgalaikės…
Pasakyti prancūzams tiesą - reiškia pirmiausia jiems pasakyti tiesą apie finansinę krizę”.
Pasakyti lietuviams tiesą – reiškia jiems pasakyti tiesą apie tai, kad mus ištiksianti krizė gali būti sunkesnė nei ta, kuri ištinka Prancūziją. Bet tik tai pasakę galime išsivaduoti iš baimės. Tik suvokę tiesą galime iš anksto ir planingai rengtis išmėginimams. Krizė būna baisi tik tada, kai jos nelauki ir jai nesiruoši, tačiau kai turi planą, kaip krizę suvaldyti, ji tampa tik laikinu sunkumu. Todėl drąsiai kartoju Popiežiaus Jono Paulius II mums pasakytus žodžius: "Nebijokite". Nebijokime sunkumų, nebijokime permainų, nebijokime ginčų, nebijokime pasitikėti vieni kitais. Bijokime tik vieno – abejingumo.
Susidarančią ekonominę situaciją galime įsivaizduoti kaip ekonomikos žiemą, – gal ši metafora ir nėra visai tiksli. Finansų rinkos sustingusios, gyvybė pasislėpusi. Žiema diktuoja mums savo sąlygas. Protingas ūkininkas žiemos metu nebando neapsirengęs vaikščioti po lauką, jis nebando žūt būt užauginti dar vieno derliaus. Protingas ūkininkas būna laiku ir tinkamai pasirengęs žiemai, jis nekovoja su žiema, o paprasčiausiai turi atlikti žiemos darbus. Susitvarkyti savo įrankius, apšiltinti jautriausius sodinukus, apsaugoti vaismedžius. Jis turi užsitikrinti, kad atėjus pavasariui viskas yra pasiruošę visu greičiu augti, o jo įrankiai paruošti darbui, ir nereikės tvarkyti stogo sėjos metu. Žiema yra toks metas, kuris sukelia laikinų nepatogumų, bet neturi ir negali sukelti baimės. Bijoti žiemos reikia tik tada, jeigu esi jai nepasiruošęs.
Pastaruoju ekonomikos augimo laikotarpiu Lietuva nesugebėjo padaryti būtinų reformų, subalansuoti biudžeto, atidėti lėšų sunkesniems laikams. Deja, ir šiais metais Vyriausybė bandė mus įtikinti, kad jau krintantis žiemos pradžios sniegas yra tik nekalta birželio kruša. Kaip paprastai, dėl tokio optimizmo turime pradėti ruoštis žiemai jai jau atėjus.
Tačiau aš tikiu Lietuva. Šie rinkimai rodo, kad ir dauguma lietuvių tiki. Įsitikinome, kad žmonės trokšta permainų – jie trokšta tiesos, o ne svaiginančio melo.
Tikiu, kad turime pakankamai jėgų ir ryžto per šį sunkmetį išsivalyti ir atsinaujinti. Padaryti mūsų valstybės valdymą gerokai efektyvesnį. Apsivalyti nuo korupcijos. Ištaisyti įsisenėjusias mokesčių sistemos bėdas ir ją pertvarkyti, padaryti aiškesnę ir solidaresnę.
Tam reikia kiekvieno mūsų indėlio. Numatyti pasikeitimai yra nelengvi. Jie pareikalaus kantrybės ir didelio darbo iš visų visuomenės sluoksnių, verslo, valstybės tarnybos. Jie pareikalaus geranoriškumo ir situacijos supratimo iš kiekvieno. Jie pareikalaus įsipareigojimo Lietuvai.
Krizė mūsų klausia – ar mes gelbėsimės po vieną, kaip kas gali, ar visa Lietuva kartu. Permainų koalicijos atsakymas yra paprastas – tik veikdami kartu mes galime suvaldyti šią krizę. Dirbdami drauge mes iš jos išeisime stipresni, švaresni ir atsinaujinę.
Tam mes turime parodyti, kad valstybė sunkmečiu moka pasirūpinti silpniausiais. Kad ši valstybė nepalieka savo piliečių kentėti be vilties ir perspektyvos. Todėl padarysime viską, kad Krizės įveikimo planas kuo mažiau paliestų mažiausias pajamas gaunančius žmones.
Taip pat privalome apsaugoti mūsų verslo pamatus. Turime pagaliau parodyti, kad metų metus besitęsiantis "smulkaus verslo" prioritetas tampa realiais veiksmais. Parodyti, kaip verslas apsaugomas nuo neteisingų biurokratinių sprendimų. Kaip priežiūros našta verslui mažėja. Kaip tampa lengviau verslą įsteigti. Rūpinimasis verslu yra ir rūpestis visais Lietuvos žmonėmis.
Žinau, kad daug diskutuosite ir daug klausimų užduosite dėl mūsų Permainų Koalicijos parengto Krizės įveikimo plano. Premjeras Kirkilas mūsų parengtą planą aptarė su latvių ir estų premjerais. Džiaugiuosi tokiu solidarumu. Solidarumo reikalauja ir plano įgyvendinimas. Pats planas yra solidarus, nes jis palies daugelį lietuvių, visus visuomenės sluoksnius, palies pakankamai skaudžiai, bet jeigu mes nieko nedarytume, po kurio laiko visiems bus dar skaudžiau. Mes neprašome pritarimo mūsų planui, mes prašome supratimo. Supratimo, kodėl esame priversti tai daryti, ir supratimo, kas būtų, jeigu mes to nedarytume. O tai sužinoti nėra sudėtinga, – tereikia įsivaizduoti Lietuvą 2009 metais su 5 mlrd. 300 mln. Lt deficitu ir labai ribotomis bei miglotomis galimybėmis skolintis. Tai būtų tikrai rūsti žiema, o mes – pliki ir nuogi.
Krizės įveikimo planas yra artimiausio momento veiksmų planas ir yra tik nedidelė mūsų Koalicijos, mūsų būsimos Vyriausybės bendro veiklos plano dalis. Mes būsime tikrai veikli ir aktyvi Vyriausybė, tikra Permainų vyriausybė. Ekonominis sunkmetis yra geriausias laikas toms permainoms, kurios yra būtinos ir kurių iki šiol buvo vengiama. Prieš dvidešimt metų taip iš ekonominės krizės išbrido Airija, pasirinkusi permainų kelią ir taip sukūrusi pagrindus ilgalaikei sėkmei. Tokių permainų sėkmei reikia telkiančios lyderystės, todėl reikia nacionalinio sutarimo. Mūsų Vyriausybė bus pasiruošusi šiuo keliu eiti. Permainos švietime ir sveikatos apsaugoje, permainos valstybės valdyme ir inovatyvioje ekonomikoje bei verslo sąlygose, permainos daugelyje kitų sričių – tai mūsų ambicija ir mūsų atsakomybė. Lietuva turi turėti ambicijos nebūti Europos atsilikėle, ir mes padėsime tokią mūsų visų ambiciją realizuoti.
Tokią ambiciją būsime pajėgūs realizuoti, jeigu mūsų gyvenime valstybei, valdžiai, politikai sugrąžinsime lyderystės vaidmenį. Taip, kaip tai buvo pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Lyderystei reikia padorumo, išminties ir autoriteto.
Todėl šiandien taip pat noriu kreiptis į visą Lietuvos valstybės tarnybą, be kurios jokia valstybės lyderystė yra neįmanoma.
Žinau, kad visuomenės ir politikų nuomonė apie valstybės tarnybą nėra labai gera. Kiekvienas mūsų yra susidūręs su valstybės tarnautoju, kuris nevertas juo būti.
Tačiau žinau, kad didžiąją dalį valstybės tarnybos sudaro žmonės, kurie laiko savo pašaukimu dirbti valstybei. Nepaisant mažesnio atlyginimo, nepaisant sustabarėjusios vadybos ir kitų trūkumų. Tie žmonės tiki, kad tarnauti valstybei ir jos žmonėms yra pašaukimas, garbė ir jų pasididžiavimas. Jie tiki, kad geriau atlikti darbą skatina ne tik geresnis atlygis, bet ir pareiga valstybei bei jos žmonėms.
Kaip ūkininkui žiema yra proga susitvarkyti namus, taip valstybės tarnybai šis sąstingis yra svarbus laikas susitvarkyti ir atsisukti į savo pašaukimą.
Kad ir kokie trumpuoju laikotarpiu skausmingi ar nepatogūs pokyčiai laukia kiekvieno iš mūsų asmeniškai, organizacijų, kuriose dirbame ar kurioms vadovaujame, noriu, kad prisimintume – tik visi kartu galime šią krizę įveikti. Kiekvienas turime įdėti savo indėlį.
Ši ekonomikos žiema gali būti labai gili. Tačiau mes turime 30 milijardų litų metinį biudžetą ir 30 000 valstybės tarnautojų pajėgas. Išvengti Lietuvos bankroto būtų gerokai per mažas tikslas tokioms jėgoms. Tai didžiulės jėgos, ir jei jų nešvaistysime, o sutartinai sieksime tikslo, mes galime pasiekti tikrai daug. Šios ekonomikos žiemos metu kaip tik valstybės tarnautojai turės tuo pasirūpinti.
Aš kalbėjau apie tai, kad valstybė turi saugoti savo verslo šaknis ir pasirūpinti silpnaisiais. Jūs esate rankos, kuriomis valstybė tai daro.
Kalbėjau apie tai, kad turime susitvarkyti savo namus. Valstybės tarnyba turi pasikeisti, pasidaryti aiškesnė, skaidresnė ir žymiai efektyvesnė.
Žinau, kad visi to norime, nes visi norime didžiuotis Lietuva, Lietuvos valstybės tarnyba.
Aš žinau ir Jūs žinote, kad laukia tikrai nelengva žiema.
Finansų ministerija jau prieš savaitę nurodė mažinti išlaidas, nes nesurenkamas planuotas biudžetas.
Šioje situacijoje labai svarbu, kad tų institucijų, kurioms vadovauja valstybės tarnautojai, darbo kokybė nenukentėtų. Iš tiesų norime, kad ji didėtų. Tam turite palikti būtiną finansavimą būtiniems dalykams, sumažinti jį antraeiliams. Tam turi būti motyvuoti patys geriausi.
Sunkmetis išryškina stipriausius ir kūrybingiausius, labiausiai pasišventusius. Žinau, kad valstybės tarnyboje tokių yra tikrai ne vienas.
Ir baigdamas noriu kreiptis į aukštąjį Seimą. Čia, šiuose rūmuose, esame veteranai ir naujokai, esame labai skirtingi, bet kartu esame lyg viena šeima: bejuokaujanti ir besibaranti, puolanti į nuodėmes ir jas atleidžianti, esame XXI amžiaus, I dešimtmečio lietuvių karta. Iki mūsų buvusi karta Lietuvai davė Nepriklausomybę. Mano įsitikinimu, pats laikas mums pagalvoti, ką mūsų karta duos Lietuvai, kokią Lietuvą mūsų karta paliks kitai kartai. Norėtųsi tikėti, kad kai ateis toks metas, galėsime drąsiai sau pasakyti: "Padarėme, ką galėjome".
